Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kur dingo žavusis Saulius Skvernelis?

 
2017 04 23 14:52

Po Vyriausybės ataskaitos pristatymo Seime vyravo kritinės pastabos, o ne susižavėjimo šūksniai.

Ryškiausios reakcijos titulą neabejotinai laimėjo Aušra Maldeikienė, kuri net viešai paklausė, kur dingo tas žavus vyriškis Saulius Skvernelis, sugebantys rasti kalbą su viso politinio spektro atstovais, surinkęs perspektyvią Vyriausybės komandą, kada jis mutavo į biurokratą, nykiai skaitantį banalų kitų paruoštą tekstą?

Nemandagų klausimą bandydamas nukenksminti šypseną, Ministras Pirmininkas atsakė, kad veikiausiai tai įvyko tada, kai jis buvo patvirtintas į itin atsakingas pareigas ir dabar privalo darbuotis ne publikai, bet kruopščiai pagrįsdamas kiekvieną žingsnį.

Vyriausybės ataskaita yra specifinis žanras ir, žvelgiant retrospektyviai, tenka pripažinti, kad tikrai įdomių ir pateikiančių gilias įžvalgas metinių ministrų pirmininkų pranešimų nebuvo daug. Tiesa, net nuleidus reikalavimų kartelę Vyriausybės ataskaitos stiliui ir struktūrai, tenka pripažinti, kad pirmasis Skvernelio „blynas“ buvo su svilėsių prieskoniu. Beje, lygiai taip pat kaip ir iki šiol teikti visi šios Vyriausybės programiniai dokumentai.

Tikrai nemanau, kad yra pagrindo sakyti, jog Skvernelis neišlaikė psichologinio „išbandymo valdžia“ ir iš tiesų mutavo į irzlų biurokratą. Jis per pusmetį sugebėjo perimti politinę iniciatyvą iš Ramūno Karbauskio ir šiandien yra neabejotinai didžiausią įtaką turintis Lietuvos politikas. Tačiau įtaka taip pat reiškia ir atsakomybę bei būtinybę tenkinti didelius žmonių lūkesčius.

Skvernelis puikiai supranta, kad didžiulis žmonių pasitikėjimas LVŽS – tai politinis kreditas, kurį reikės grąžinti veiksmingomis politinėmis reformomis. Tačiau bėda ta, kad svarbiausias rinkimų laikotarpio pažadas buvo valstybės išlaisvinimas nuo politikos, Karbauskis ne kartą pabrėžė, kad LŽVS sąrašo stiprybė yra tai, kad čia vyrauja nepartiniai ir „politine veikla nesusitepę“ žmonės.

Pats Skvernelis buvo suviliotas vadovauti sąrašui ne ideologine bendryste, bet geresniu pasiūlymo paketu – jokia kita partija nepasiūlė sąrašo lyderio pozicijų. Tačiau realiai vienintele alternatyva politikai tėra tai, ką matėme per Vyriausybės ataskaitą – nuobodus manipuliavimas statistikos lentelėmis, patikinimas, kad Vyriausybė supranta žmonių problemas ir jokios aiškios politinės vizijos kuria kryptimi visiems mums derėtų žingsniuoti.

Tikrai nemanau, kad yra pagrindo sakyti, jog Skvernelis neišlaikė psichologinio „išbandymo valdžia“ ir iš tiesų mutavo į irzlų biurokratą.

Rinkimų kampanijos metu politikos, kaip nesibaigiančių ginčų, kritika skambėjo gaiviai. Tad nenuostabu, kad didelė dalis Lietuvos žmonių per rinkimus pareiškė – mes nusipelnėme gyventi kitaip. Problemos prasidėjo, kai iškilo būtinybė paaiškinti, kaip turėtų atrodyti valstybės problemų sprendimus „po politikos“?

Labai greitai pradėjo aiškėti paprasta tiesa, kad LŽVS atstovai – tai tie patys politikai, tik neturintys bendrų ideologinių gairių ir patirties. Rinkimų kampanijos metu LŽVS įvairioms visuomenės grupės sakė tai, ką šios norėjo girdėti. Konservatyviau nusiteikusiems žmonėms buvo kalbama apie tradicinės šeimos stiprinimą, visuomenės blaivinimą, lietuvių kalbos puoselėjimą, „kairės“ elektroratui buvo kalbama apie socialinį teisingumą, kovą prie emigraciją, nevengiant teiginių apie gerus santykius su Rytų kaimynais ir nuosaikios Europos Sąjungos kritikams.

Na, o didžiausia LŽVS sėkmė buvo „protesto balsų“ pritraukimas. Būtent šiuo atveju labiausiai padėjo mintis „atpirkimo ožiu“ paversti politika ir partijas. „Problemas turi spręsti ne politikai, bet profesionalai“, – kartojo visi LŽVS kandidatai, taip pat ir Skvernelis.

Perėjus nuo rinkimų kampanijos prie Vyriausybės veiklos paaiškėjo, kad teks spręsti daugybę problemų, kurių spręsti Vyriausybė, kaip komanda, surinkta iš įvairių aplinkų, vis dar besimokanti bendrauti tarpusavyje, derinanti „instrumentus“ su ministerijų darbuotojais, dar nėra pasiruošusi spręsti.

Tikrai nenoriu pasakyti, kad Vyriausybė nesugeba atlikti gerų darbų. Panašu, kad pagaliau nuosekliau tvarkoma realios paramos šeimoms sistema, gerokai skaidriau veikia Krašto apsaugos ministerija, kur kas solidžiau atrodo ir naujoji Švietimo ir mokslo ministerijos komanda.

Tačiau bėda ta, kad šiai Vyriausybei labai trūksto bendro tvirto vertybinio pamato, kuris suteiktų kryptį ir aiškią struktūrą veiklai. Ilgą laiką tokio bendro vardiklio buvo vengiama, nes norėta patikti radikaliai skirtingoms grupėms, tačiau, perėjus nuo tango šokio su visuomene prie konkrečių problemų sprendimo, neišvangiamai reikalingas apibrėžtumas, net jei jis ir atstums dalį simpatikų. Taip pat labai svarbus ir gebėjimas į sprendžiamas problemas žvelgti sistemiškai.

.Tikėtina, kad po kurio laiko, prikaupę patirties ir realistiškai įvertinę, kuriuos rinkimų pažadus galima ir reikia įgyvendinti., ši Vyriausybė taps tikra komanda ir Skvernelis atrodys kaip tikras lyderis, o ne kiek sutrikęs ir suirzęs biurokratas. Tačiau prieš tai dar teks aiškiai nubrėžti ne vieną politinę liniją, teks tapti politikais.

Tiesa, jau dabar galime kalbėti ir apie skaudžius praradimus. Pirmiausia apie tai, kad žadėta naujoji regioninė politika iki šiol panaši į muilo burbulą. Be keistų pareiškimų apie studentų prievolę atidirbti regionuose nuoseklios investicijų pritraukimo, pagalbos smulkiam ir vidutiniam verslui programos dabartinė Vyriausybė kol kas neturi. Tiesa, dar yra Broniaus Ropės paviešintas įsipareigojimas, kad ūkininkams mokesčiai nebus keliami. Tikėtina, kad tai ne vienintelis įsipareigojimas įvairioms interesų grupėms, duotas rinkimų kampanijos metu. Tokie įsipareigojimai taip pat pančioja Skvernelį ir jis jau ne kartą viešai išreiškė nusivylimą „saviškiais“.

Na, o didžiausia LŽVS sėkmė buvo „protesto balsų“ pritraukimas. Būtent šiuo atveju labiausiai padėjo mintis „atpirkimo ožiu“ paversti politika ir partijas.

Kita vertus, būtų nesąžininga sakyti, kad pats Skvernelis, sutikdamas vadovauti sąrašui, kurio didesnės dalles žmonių net nepažįsta, linksėdamas kaip rinkimų kampanijos metu buvo lengva ranka dalijami neįgyvendinami pažadai, neprisidėjo prie to, kad jam dabar tenka veikti tikrai paradoksaliomis sąlygomis, kai labai sunku nubrėžti aiškią ribą tarp pozicijos ir opozicijos, o dar sunkiau garsiai žmonėms, vis dar pasitikinčiais LŽVS, pasakyti – na, viskas bus gerokai kitaip nei tikėjotės.

Spėju, kad Skvernelis dar tikrai turi politinę ateitį Lietuvoje. Nebent jis pats save uždarytų į irzlaus biurokrato vaidmens narvą. Na, o Maldeikienės klausimą pačiam Premjerui derėtų priimti rimtai.

Prisiminkime, kai praėjusios Vyriausybės vadovui Algirdui Butkevičiui pradžioje taip pat buvo keliami aštrūs klausimai, buvo skaudžiai išgyvenama dėl jo padarytų klaidų, o paskui jau niekam nebebuvo įdomu kalbėtis su pačiu Butkevičiumi, bet buvo tik kalbama paie jį, kaip apie esą žlugusį personažą, nebesitikint, kad jis gali pasikeisti. Skvernelis kol kas išlieka kur kas geresnėje situacijoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"