TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur eina šuns balsas?

2010 08 12 0:00

Dažnai tenka girdėti nusiskundimų, kad iškilus kokioms nors valstybinio lygio etinėms, kultūrinėms, finansinėms, politinėms ir kitoms problemoms, nesigirdi Lietuvos intelektualų balso, kuris galėtų įtaigiai pasipriešinti neprotingiems valdžios sprendimams.

Taip dažniausiai skundžiasi žmonės, kurie patys, būdami lyg ir nekvaili, tenkinasi vien paburnojimais internete ar vadinamuosiuose "gatvės interviu".

Man neatrodo, kad Lietuvoje visi intelektualai likę bebalsiai. Daug yra ir kalbančių, ir rašančių, ir valdžią kritikuojančių, ir netgi argumentuotai siūlančių, ką būtų galima daryti kitaip. Bet kad jų balsas mūsų krašte, deja, kaip ir to šuns, į dangų neina.

Ryškiausiai šitą situaciją iliustruoja jau senokai viešojoje erdvėje vykstantis apsikeitimas nuomonėmis apie valdžios santykius su bankais ir bankų vykdomą politiką Lietuvoje.

Apie tai, kokį cinišką sandorį su bankais sudarė Švietimo ir mokslo ministerija, paversdama būsimus studentus bankų baudžiauninkais, dar vos pradėjus svarstyti planuojamą aukštojo mokslo reformą esu rašiusi ir aš, ir daug kitų Lietuvos mokslo ateičiai neabejingų mokslininkų. Ir nors bankų teikiamų paskolų palūkanų procentus pavyko sumažinti, dar ir šiandien nuomonės apie vykstančios reformos finansinį aspektą tebėra itin skeptiškos.

Antanas Kulakauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas (specialiai rašau visą titulą, kad skaitytojai įsitikintų, jog cituoju ne kokį nors pusmokslį pradedančio politiko "padėjėją"), atsiliepdamas į Pasaulio banko ekspertų vertinimą, kad mūsų reforma esanti visapusiška, teigia: "Kad ir kaip ją (mokslo ir studijų reformą - aut.) vertintume, bankams ir stambiajam verslui ji iš tiesų yra palanki."

O mokslui? O studentams? Juk reforma buvo pradėta neva dėl jų, o ne dėl bankų ar stambiojo verslo.

Neseniai "Lietuvos žiniose" buvo išspausdintas žinomo žurnalisto Vytauto Matulevičiaus straipsnis "Nekenčiu bankų!".

Pasakyta stipriai ir, beje, ne be pagrindo. Manau, kad daug kitų į santykius su bankais įsivėlusių piliečių pasakytų tą patį. O juk ne taip seniai bankai buvo geriausi draugai, dosniai atvėrę savo kreditų portfelius visiems, kas tik pageidavo.

Kas kaltas? Ar bankų skolininkai, norėję gyventi geriau, nei buvo "nusipelnę", ar skolintojai, kurie pūtė miglą į akis ir skolino, netikrindami, ar skolininkas bus pajėgus išmokėti skolą?

Skolų burbulus pūtė visi, bet priburbuliavo, t. y. bankrutavo daugiausia, bent jau Lietuvoje, tik viena šalis: tie, kurie skolinosi iš bankų, bet ne bankininkai. O jei kurioje nors šalyje dėl blogų paskolų ant bankroto slenksčio atsidurdavo bankai, juos pirmaisiais krizės mėnesiais skubėdavo gelbėti vyriausybės. Taip, pavyzdžiui, atsitiko JAV, Latvijoje ir dar kai kuriose Europos valstybėse.

Tiesa, būta ir kitokių istorijų.

Islandijoje, bankrutavus didžiausiems jos bankams ir beviltiškai sutrikus viso krašto finansų sistemos funkcionavimui, bankrutavusia buvo paskelbta visa valstybė. Štai tuomet savo nepriklausomybe ilgai didžiavęsi islandai vyriausybės rankomis ėmė belstis į Europos Sąjungos (ES) duris. ES viršūnės nesididžiavo, sutiko pradėti derybas, bet iškilo nelaukta kliūtis - patys Islandijos piliečiai.

Kadangi Islandijoje tik 320 tūkst. gyventojų, Islandijos bankams čia tiesiog nebuvo ko veikti, ir jie įsisuko į kitas šalis. Jiems bankrutavus, daugiausia indėlininkų, nukentėjusių nuo bankroto, atsirado Anglijoje ir Olandijoje. Tų kraštų vyriausybės iš valstybės biudžeto kompensavo savo piliečių finansines netektis, bet Islandijai panorus įstoti į ES pareikalavo, kad Islandija visų savo piliečių sąskaita atlygintų privačių bankų pradangintus olandų ir anglų indėlius. Islandijos vyriausybė buvo linkusi sutikti su šia sąlyga, bet jos ketinimams pasipriešino iš pradžių prezidentas, o vėliau ir piliečiai, referendume pasakę griežtą "Ne!".

Ir kas po to? Ogi - nieko baisaus. Kadangi Islandija dar ne ES narė, jokių sankcijų jai taikyti negalima, o iš finansinės duobės šalis pamažiukais jau kopia. Tęsiasi ir derybos dėl stojimo į ES.

Kitos valstybės, atsigavusios po pirmojo šoko, irgi nustojo nuolaidžiauti bankams. Ypač griežtai jų atžvilgiu ėmė elgtis Vengrija, JAV ir netgi mūsų kaimynė Latvija. Iš bankų pareikalauta sumažinti savo egoistinius apetitus ir pradėti dirbti ne vien savo, bet ir valstybės, jos piliečių naudai.

Lietuvoje, deja, bankai tebėra "valstybė valstybėje", dirbanti išimtinai savo akcininkų, kurie yra visai kitų valstybių piliečiai, naudai. Verslininkai, net ir patys stambiausieji, skundžiasi, kad bankai stabdo kreditavimą arba kelia tokias sąlygas, dėl kurių skolinimasis tampa nebeįmanomas.

Nors bankai giriasi pinigų turintys pakankamai, verslui kreditų vis dar praktiškai neteikia. Net jei laimėjęs projektą verslininkas gauna ES paramą, jis negauna iš bankų tos dalies paramos, kurią pagal projektą verslininkas turėtų įnešti pats, ir taip žlunga ne vienas gal ir visai pelningas projektas.

Bankai teisinasi, esą jų paskolų portfeliai vis dar perpildyti rizikingų paskolų. Bet juk toks "portfelis" liudija arba bankininkų neprofesionalumą, arba buką godumą, kai paskolos dosniai dalijamos į kairę ir į dešinę, nesigilinant nei į kreditoriaus mokumą, nei į tokio dosnumo pasekmes. Dabar, sustabdę kreditavimą, bankai, ko gero, elgiasi kaip tas nelaimėlis iš patarlės: "Pienu nusideginęs, ir į vandenį pučia."

Taigi paaiškinti bankų elgesį galima, bet pateisinti - anaiptol. Bankininkystė, kaip ir bet koks verslas, yra rizika, tik bankai nežinia kodėl, skirtingai nuo kito verslo, įpuolę į balą linkę kopti iš jos ne savo, o visuomenės ir valstybės sąskaita. Tai ypač ryšku Lietuvoje, kurios valdžia, pasak nusipelniusio Lietuvos ekonomisto, nepriklausomo eksperto Vladimiro Trukšino, parsidavė skandinavams, kurių bankai mūsų krašte išpūtė ekonomikos burbulą, o jam sprogus, kaltę suvertė mums ir liovėsi skolinę.

Beje, bankai netgi grasina. Jau prieš kelis mėnesius išgirdę, kad Vyriausybė svarsto imtis rekomenduojamojo bankų veiklos reguliavimo, jie pareiškė, kad jeigu bus imtasi tokio reguliavimo, bankai dar labiau sumažins kredito pasiūlą ir padidins paslaugų kainas.

Teisininkės Jūratės Masiulionienės nuomone, šiuo metu ne viena įmonė bankrutuoja dėl to, kad Lietuvos įstatymai perdaug galių suteikia bankams. Todėl, mano teisininkė, "bankams Lietuvoje reikia apynasrio - draudimo kelti reikalavimus, kurie dar labiau apsunkina klientų finansinę padėtį".

Bet kas tą apynasrį bankams turėtų uždėti?

Kitose valstybėse to neretai imasi prezidentai. Tačiau Lietuvos prezidentė po kelionės į Švediją vengia išsakyti savo nuomonę apie bankų elgesį, o Vyriausybė atvirai jiems nuolaidžiauja mūsų, valstybės piliečių, sąskaita, nors pastarieji ir kaukia šunų balsais.

Tiesa, su tuo palyginimu kažkas ne taip. Jei ir sutiktume, kad valdžią ar kaimyną kritikuojantys žmonės lygintini šunims (plg. Rytuose populiarią patarlę "Šuo loja, o karavanas eina savo keliu"), tai valdžios olimpo prilyginimas dangui tiktų nebent absoliučiai monarchijai ar niūriausiai diktatūrai, bet ne demokratinės valstybės laisva piliečių valia išsirinktai valdžiai. Juk demokratinės valdžios pagrindinė funkcija, jei atmintis manęs neapgauna, tarnauti visuomenei, piliečiams, jautriai įsiklausyti į jų poreikius ar nuomonę ir demokratinėmis priemonėmis tuos poreikius tenkinti. Tačiau arba į mano atmintį netelpa lietuviška demokratijos atmaina, arba šalis, kurioje gyvename, nukrypo nuo demokratinio vieškelio į kažkokį šunkelį, kuriuo beeidami sušunėjome visi: tiek valdžia, tiek piliečiai. Todėl vieni kitų nebegirdime.

Vadinasi, Lietuvoje šuns balsas eina... į ausį kitam šuniui, kuris dar yra ir priekurtis?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"