TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur gera būti?

2016 02 20 6:00

Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, kaip gera mums čia! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui.“ Jis nesižinojo, ką kalbąs.

Antrąjį gavėnios liturginio laikotarpio sekmadienį, Bažnyčia apmąsto Viešpaties Atsimainymo ant Taboro kalno slėpinį, kai keliems mokiniams buvo leista išvysti Jėzaus Šlovę: „Jėzus pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išraiška visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti.“ Greta Jėzaus atsirado Mozė ir Elijas – dvi svarbiausios Senojo Testamento figūros, kurios simbolizuoja Įstatymą bei Pranašus.

Galiausiai balsas iš dangaus paskelbia: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Nenuostabu, kad apstulbintas šios mistinės patirties apaštalas Petras nusprendė pasilikti čia ilgam. Galima jį puikiai suprasti, visi daugiau ar mažiau esame išgyvenę tas akimirkas, kai norisi, kad jos niekada nesibaigtų: džiaugsmas, ramybė, nuostaba, pilnatvė – visa tai traukia kiekvieną žmogų. Ar ne dažnai ir mes pasakome: „Viską atiduočiau, visko užtektų, kad tik širdy būtų ramu.“ Mūsų skubančioje, neurotinėje visuomenėje išgyventi ramybę tampa beveik neįmanomu iššūkiu, kuris įgyvendinamas tik atsitraukus į kokį vienkiemį ar vienuolyną.

Tačiau Bažnyčia, pateikdama šį slėpiningą Evangelijos pasakojimą gavėnios pradžioje, mūsų žvilgsnius ir žingsnius kreipia link kito kalno, kito įvykio. Ant Golgotos kalno mes neišvysime Jėzaus atsimainymo: nei baltų drabužių, nei spindinčio veido. „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku <...> mes laikėme jį raupsuotuoju, – Dievo nubaustu ir nuvargintu“, – taip kenčiantį Išganytoją apibūdino pranašas Izaijas. Nebuvo čia nei Mozės ir Elijo, tik du banditai, nukryžiuoti kartu su Jėzumi. Neaidėjo ir Tėvo balsas, tik Jėzaus šauksmas į tuštumą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Nenuostabu, kad čia nebuvo ir Petro, siūlančio pastatyti palapines, – jis apraudojo savo bailumą, nes triskart išsigynė Mokytojo. Tačiau, kad ir kokia atrodė baisi ši vieta, būtent ten įvyko mūsų atpirkimas. Būtent ten Jėzus, kaip vėliau rašys apaštalas Jonas, „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“. Tai, kas atrodė pralaimėjimas, buvo pergalė. Štai tikrasis atsimainymas – Viešpats prisiėmė mūsų tamsą, kad mumyse nušvistų Jo šviesa.

Kadaise dovanų gavau kryželį su užrašu „Taboras be Golgotos būtų svajonė“. Tai tiesa. Mes turime gyventi ne vaikydamiesi svajonių, bet drąsiai pasitikdami visus gyvenimo sunkumus, kurių neišvengsime. Žinodami, kad jei einame kartu su Viešpačiu, mums nėra ko bijoti. Mūsų asmeninės golgotos, jau yra išgyventos ir iškentėtos Jo. Nuo kančios nepabėgsime, tačiau ją galime įprasminti. Nebijokime – Jis yra šalia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"