TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur kelias iš degradacijos?

2013 08 01 6:00

Šiandien pakalbėsiu nepatogia, nepopuliaria ir nelengva tema – kodėl dalis Lietuvos visuomenės degraduoja?

Žiaurus klausimas, ir būčiau laimingas, jei niekada nebūtų reikėję apie tai kalbėti. Bet gūdus dalies visuomenės moralinis, kultūrinis ir fizinis degradavimas yra faktas, jei daiktus vadinsime tikraisiais vardais.

Būtų galima atsispirti nuo viename portale paskelbto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus komentaro, kuriame autorius ragina iškišti nosį iš biurų bei auditorijų ir pasižvalgyti po provincijos aludes bei kaimo jaunimo vakarėlius. Jo nuomone, ten sutiktume daugybę individų, kurių genetikai nebepataisomai pakenkė alkoholis. Esą tik blaivūs musulmonai imigrantai gali išgelbėti Lietuvos genetinį fondą.

Išties toji vadinamoji antroji Lietuva, kurios taip gailisi intelektualai, turi ir tokį veidą. Dalies tautos moralinis nuosmukis yra neįtikimas ir sunkiai su kuo palyginamas. Žmonės, kuriuos tenkina gyvenimas iš pašalpų ar iš kontrabandos, kuriuos įžeistų po talkos siūlomas piniginis atlygis, o ne butelis degtinės, žmonės, kurie neturi nei siekių, nei kruopelės orumo... To palydovas - skurdas, agresija, savižudybės, nusikaltimai, kurių su kaupu pakanka net ir užsienio valstybėms. Net praėjus daugiau kaip dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų, kai kiekvienas žmogus iš esmės turi neribotas galimybes tobulėti ir save realizuoti, šis šiurpus ir, tiesą sakant, net sunkiai protu suvokiamas reiškinys išlieka ir keroja toliau.

Tokia vertybinė dykvietė susiformavo nulėmus istorinėms aplinkybėms. Paanalizuokime Lietuvos gyventojo, gimusio XX amžiaus pradžioje ir gyvenusio iki amžiaus pabaigos, visuomeninę aplinką. Jam net nepajudant iš savo kaimo ar gyvenvietės net šešis kartus keitėsi santvarka ir jam teko būti net septynių skirtingų valstybių valdiniu: carinės Rusijos, kaizerio Vokietijos, nepriklausomos Lietuvos (Antano Smetonos režimo), tada teko patirti bolševikų okupaciją, nacių okupaciją, tada vėl sugrįžo TSRS, vėl nepriklausoma Lietuva. Kiekviena valdžia draskė prieš tai buvusios palikimą, piršo savo tvarką ir vertybes, labai dažnai tiesiog minkė ir kvailino paprastą žmogų, stengėsi jį panaudoti savo tikslams. Pervartų ir kataklizmų, skatinančių nihilizmą ir krūtinėje paliekančių dykvietę, buvo daugiau nei pakankama. Tenka pripažinti, kad atgavus Lietuvos nepriklausomybę šie, vartojant sociologų terminą, „pralaimėjusieji“ žmonės patyrė itin didelį socialinį ir vertybinį šoką. Tam, kad perprastum demokratijos, rinkos ekonomikos, globalizacijos žaidimų taisykles ir būtum visavertis žaidėjas, reikia nemenko žinių bagažo ir tvirto kultūrinio pagrindo. Šie žmonės tokio bagažo neturi, dar blogiau, regis, jiems nieko ir nereikia.

Įvairiose šalyse tenka matyti paprastų, kartais net labai skurdžiai gyvenančių žmonių, panirusių į skaidrią savos kultūros ir tradicijos srovę, džiugiai sutapusių su savo laiku ir vieta. Išties ne darbo vietų stygius ir ne skurdas yra didžioji problema. Išnyko istorijos, kultūros tęstinumo pojūtis, sutrūkinėjo ryšiai, dingo orumo likučiai, o ką jau kalbėti apie atsakomybę ir darbą bendruomenės, valstybės labui. Net paties gyvenimo jausmas išnyko - gyvenama tarsi prieblandos būsenoje, gyvybė nebetenka vertės, išnyksta savisaugos instinktas, savižudybių lygis yra rekordinis pasaulio mastu.

Istorikas Edvardas Gudavičius yra pavartojęs tokią sąvoką – „lietuviškai kalbantys rusai“. Vis dėlto, manyčiau, kad rusai čia niekuo dėti, nebent būtų turima omenyje kalba, kurios žodynas daugiausia susideda iš rusiškų keiksmažodžių. Plačiaširdžiai rusai turi savotišką niaurią, žiupsniu ironijos praskaidrintą degradavimo tradiciją, tačiau kažin ar verta su ja lyginti mūsišką beviltiškumą.

R.Sadauskas-Kvietkevičius kalba apie genetinį dalies tautos degradavimą. Būtų gal ir patogu tai „nurašyti“ kaip neatitaisomą fizinį nuostolį, tačiau iš tikrųjų genai čia niekuo dėti. Problema yra socialinė bei kultūrinė, ir ją būtų galima spręsti. Tikrai blogai, kad ji valstybės lygmeniu visiškai nutylima, ignoruojama. Laikomasi įsikibus neoliberalistinio mito, kad auganti ekonomika ir gerėjantis pragyvenimo lygis savaime panaikins tokias blogybes. Šiuo metu yra jau daugiau nei akivaizdu, kad taip neįvyks, todėl minėtas mitas yra virtęs tiesiog neveiklumo ir nekompetencijos priedanga. Verta pabrėžti, kad moderni pramonė, sukurianti palyginti nedaug gerai apmokamų ir kvalifikuotos darbo jėgos reikalaujančių darbo vietų, dar labiau padidina socialinę atskirtį. Todėl tokios strategijos kaip „Lietuva 2030“, nutylinčios opiausią Lietuvos problemą, yra bevertės.

Buvęs Bogotos meras Antanas Mockus, matydamas didžiulį savižudybių bei depresijos debesį, kvietė paieškoti nestandartinių priemonių, kaip šią didžiulę juodą energiją nukreipti pozityvia linkme. Iš tiesų reikia fokusuoto požiūrio ir gerai pasvertų, kai kada nestandartinių, į ilgalaikę perspektyvą nukreiptų sprendimų. Vien tai, kad į valdžią bus išrinkti „dori ir teisingi“ politikai, padėties nepakeis. Nieko negelbės ir kitos reformos, dėl kurių daugiausia diskutuojama – mokesčių, investicijų ar teismų. Kita vertus, pasaulyje yra žinomos ir ne kartą išmėgintos priemonės, padedančios socialinės atskirties žmonių grupėms. Neabejotinai svarbiausias vaidmuo tokiais atvejais visuomet tenka švietimo sistemai. Sunku įsivaizduoti, kad tikrai gerą mokyklą su puikiais mokytojais ir vertybiškai orientuotomis mokymosi programomis baigę žmonės visą gyvenimą gyventų pelkėje, nesistengdami pamatyti jokių prošvaisčių.

Itin reikšmingas aukštojo mokslo vaidmuo. Būdingiausias pavyzdys – JAV prezidento Baracko Obamos didžiulės rezultatyvios pastangos atskirties grupes įtraukti į universitetinę sistemą. Tai įprasta praktika Vakarų valstybėse, kuriose didžiuojamasi statistika, kiek žmonių įgijo aukštąjį išsilavinimą pirmą kartą savos šeimos istorijoje. Visuotinai pripažįstama, kad tai natūraliausias kelias išbristi iš atskirties, skurdo, nusikalstamumo. Neteko girdėti, kad kas nors taip formuluotų klausimą Lietuvoje. Priešingai, siekis įgyti aukštąjį išsilavinimą neretai įvardijamas kaip blogybė, visiškai neįvertinant socialinės išsilavinimo reikšmės, jo įtakos visuomenėje tvyrančiai atmosferai, jos intelektinėms bei moralinėms galioms šiuo metu ir daugelį metų ateityje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"