TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur norėtumėte gyventi – Pchenjane ar Stokholme?

2015 09 02 9:45

Šių metų rugsėjo pirmoji yra neeilinė. Šeimoms, kurių vaikams vietos valstybiniuose darželiuose neliko arba kurios tiesiog savanoriškai tą vietą užleido kitiems, bus skiriama 100 eurų kompensacija. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybė šiemet pabandė išspręsti vieną iš daugelio įsisenėjusių problemų – nepakankamą vietų skaičių valstybiniuose darželiuose. 

Tačiau viešojoje erdvėje jau pasigirdo nuomonių, kad tokia tvarka sukuria diskriminaciją socialiniu pagrindu – neva, dėl tokios kompensacijos naudos turės tik turtingos šeimos, kurios ir taip rinktųsi privačius darželius.

Tokio pobūdžio dilema Lietuvoje nėra nauja. Praeityje nemažai diskutuota, ar valstybė studentui užtikrina galimybę įgyti nemokamą aukštąjį išsilavinimą tik valstybiniuose universitetuose, ar paliekama laisvė rinktis, kur jis nori mokytis. Ta pati dilema egzistuoja ir sveikatos apsaugos srityje – ar valstybės suteikiamomis socialinėmis garantijomis pilietis gali naudotis tik valstybinėse gydymo įstaigose, ar turi išlikti galimybė gydymo paslaugas gauti privačioje įstaigoje. Kitaip sakant, vis dar neapsisprendžiama, ar valstybės tikslas yra suteikti geriausią įmanomą viešąją paslaugą piliečiui, ar užtikrinti valstybinių institucijų išlaikymą ir užimtumą.

Deja, diskutuojant apie lygybę, neretai „lygios galimybės“ persipina ir susipainioja su „lygiu rezultatu“. Tačiau šios dvi sąvokos iš esmės yra skirtingos. Valstybė, siekianti, kad visi jos vaikai turėtų vienodą galimybę įgyti išsilavinimą, labai skiriasi nuo valstybės, kuri planuoja, kad visi jos vaikai užaugę bus „vienodi“. Kitaip sakant, vienos valstybės stengiasi, kad visi piliečiai gyvenimo „varžybose“ galėtų startuoti iš to paties taško, tuo tarpu kitos siekia, kad visi jie šias varžybas baigtų tame pačiame taške. Pastarųjų bandymų istorijoje buvo nemažai ir vis dar yra gyvų jų pavyzdžių.

Pavyzdžiui, visi Šiaurės Korėjos piliečiai, išskyrus kelis elito narius, nepriklausomai nuo asmeninių gebėjimų ir pastangų, turi lygias galimybes rinktis gyvenamąją vietą, mokytis ką nori ir kur nori, dirbti patinkantį darbą, keliauti po pasaulį. Šios galimybės lygios visiems – tai yra, vienodai beveik neegzistuojančios. Niekas nesijaučia blogai, kad kaimynas turi daugiau, kad yra „lygesnis“. Labai panašaus tikslo – lygių rezultatų – daug dešimtmečių siekė ir Sovietų Sąjungos lyderiai. Rezultatas irgi buvo labai panašus – visi turėjo vienodai mažai materialinių gėrybių, savirealizacijos galimybių ir pasirinkimo laisvės.

Tuo tarpu visai netoliese, vienas didžiausių socialinių garantijų pasaulyje teikianti valstybė, Švedija, įgyvendina visai kitokį lygybės modelį. Valstybė garantuoja kai kurias iš dalies ar visiškai nemokamas viešąsias paslaugas. Tačiau šių paslaugų prieinamumas nepriklauso nuo to, kam ir kas – valstybinės ar privačios institucijos – jas teikia.

O ko siekia Lietuva? Suteikti visiems vaikams galimybę lankyti vaikų darželį ar skirstant darželių vietas spręsti pajamų nelygybės klausimą? Kuriuo atveju atsiranda didesnės pajamų nelygybės ir socialinės atskirties rizika – suteikiant kompensaciją visoms vietos valstybiniame darželyje negavusioms šeimoms, taip pat ir turtingoms, ar nesuteikiant kompensacijos jokios vietos negavusioms šeimoms, taip pat ir neturtingoms?

Siūlymai „atsijoti“ didesnes pajamas gaunančias šeimas, ir taip galinčias sau leisti privačius darželius, gali sukurti didelį biurokratinį labirintą. Ar reikėtų deklaruoti pajamas ir turtą? Ar reikėtų įrodyti, kad nei vienas iš tėvų bei seneliai negali prižiūrėti ir ugdyti vaikų namie? Dar svarbiau, iškyla ir moralinė dilema – jei galimybė ugdyti vaikus darželiuose priklauso ne visiems Lietuvos gyventojams, o priklauso nuo jų gaunamų pajamų, kokios dar viešosios paslaugos neturėtų būti garantuotos? Galimybė nemokamai lankyti vidurinę mokyklą? Nemokamos policijos ir gaisrinės paslaugos?

Galiausiai reikia atsiminti, kad vienas iš pagrindinių veiksnių, slopinančių gimstamumą miestuose, yra būtent didelis neapibrėžtumas dėl galimybių be rūpesčių auginti mažamečius. Darželių, sporto, meno ar laisvalaikio būrelių, įvairiausių neformalių ugdymo ir užimtumo institucijų prieinamumas turi būti visų Lietuvos miestų prioritetas. O kelias tokio tikslo link neturėtų būti nusėtas įvairiausių priežiūros institucijų barjerais. Lygios galimybės neturėti jokių galimybių yra baisi idėja. Imkime pavyzdį iš Stokholmo, o ne iš Pchenjano.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"