TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur nuves Lietuvą mokyklos be mokytojų?

2008 08 27 0:00

Artėjant rugsėjo pirmajai, Švietimo ir mokslo ministerija suskato skaičiuoti... Ne, ne viščiukus - tos ministerijos "fermose" viščiukai, priešingai tradicijai, skaičiuojami ne rudenį, o pavasarį. Dabar skaičiuojami "gaidžiai" ir "vištos", be kurių triūso "viščiukų" - mokyklas baigiančių moksleivių - arba nebus, arba jų kokybė neatitiks jokių standartų ir rinkoje jie bus beverčiai.

Suskaičiavo - pasibaisėjo: kaip ir pernai, gali trūkti kone tūkstančio pedagogų. Bet tai, ko gero, pernelyg optimistiški skaičiai. Kažin, pavyzdžiui, ar į sąrašą jau spėta įtraukti buvusią mokytoją S. I., kuri neseniai laiške žurnalui "Veidas" prisipažino: "Šį rudenį į mokyklą negrįšiu, nors savo mokinius visada labai mylėjau. Pavargau nuo lietuviškos švietimo sistemos". Vyriausybė, katastrofos perkūnui sugriaudėjus, puolė ieškoti išeities ir ėmė svarstyti galimybę mokyklose leisti dirbti aukštesniųjų kursų studentams ar pedagogo kvalifikacijos neturintiems specialistams.

Tuos, kuriuos stebina šitas lietuviškos švietimo reformos "laimėjimas", galiu paguosti, kad tai - ne naujovė. Pokario Lietuvos mokyklų mokytojai ir mokiniai gerai prisimena, kaip buvo kamšomos kadrų skylės, kurias mokytojų gretose pramušė sovietų ideologiniai pabūklai: vietoj miškuose, kalėjimuose ir lageriuose supūdytų kvalifikuotų pedagogų - Lietuvos patriotų, būsimųjų "homo sovieticus" mokyti ir auklėti buvo skiriami ne tik pedagoginės, bet ir apskritai jokios kvalifikacijos neturintys žmonės ir netgi moksleiviai, baigę septynmetę ar aštuonmetę mokyklą. Svarbu buvo, kad naujieji kadrai turėtų "teisingą" ideologinę orientaciją...

Tokiam tikslui tiko ir tokios priemonės... Tačiau būtent tokiomis priemonėmis išugdytoji karta, šiandien užėmusi vadovaujamus postus ministerijose ir rajonų švietimo skyriuose, baigia nustekenti net tai, kas Lietuvos švietime buvo likę gera: kvalifikuotus, savo profesiją ir mokinius mylinčius pedagogus.

Kad jų ten būta (ir tebesama), liudija ne vien cituotas laiškelis.

Prieš metus "Bernardinų" svetainė paskelbė įvairių Vilniaus mokyklų mokytojų ir tėvų pareiškimą. Jame buvo išdėstyti naujosios švietimo sistemos trūkumai, kuriuos, autorių nuomone, būtina nedelsiant šalinti. Kritikuotos koncentrų principu sudarytos mokymo programos (kai nuo pat pirmos klasės kiekvienas dalykas turi keletą temų, prie kurių kasmet grįžtama, jas vis stiprinant, užuot, kaip klasikinėj mokymo sistemoj, nuosekliai nuo paprastų dalykų einant prie sudėtingesnių), nuostata mokymą pradėti nuo praktikos, pereinant prie teorijos, o ne priešingai (anksčiau vaikai buvo mokomi skaityti pradedant nuo garso prie raidės, tada prie žodžio, sakinio, prie teksto, o dabar pradedama nuo laikraštinio, nesuprantamo ir neliteratūrinio teksto, todėl sunku išmokyti skaityti). Atkreiptas dėmesys, jog pasikeitus programoms, net ir pradinukai nebespėja įsiminti mokymo medžiagos, mokytojai priversti nuolat skubėti, kad spėtų išeiti programą, vaikai tampa išsiblaškę, daugelis jau pradinėse klasėse praranda norą mokytis. Per lietuvių kalbos pamokas vaikai mokomi teksto analizės ir interpretacijos - schemų, kuriomis remiantis pagal trumpą ištrauką formaliai nagrinėjamas literatūrinis kūrinys, tačiau nebeskiriama dėmesio kūrinio idėjai, dvasiai, - o kaip be šito ugdyti mokinių moralę, pilietiškumą?

Pareiškime akcentuotas dar vienas neigiamas reformos padarinys: labai smukęs mokymosi lygis, o tai rodo repetitorių samdymas ir prasta pirmakursių žinių kokybė. Vaikai netenka motyvacijos mokytis, juos vis sunkiau drausminti ir mokyti. Paauglius vis labiau veikia jaunimo popkultūra, kurioje žinios ir rimtas požiūris į gyvenimą nėra gerbiami. Iniciatyvinė grupė atkreipė dėmesį ir į pakitusį mokytojo vaidmenį. Manyta, jog modernioje visuomenėje mokiniai turėtų tapti savarankiškesni, tačiau jų psichologiniai poreikiai išliko tie patys: mokymo procese jiems tebėra reikalingas asmeninis ryšys su suaugusiuoju ir jo vertybių perėmimas. O perduoti meilę žinioms ir mokslui, padėti suformuoti žinių sistemą gali tik mokytojas, kuris moko, bet ne vadovėlis (! - J. L.).

Be šių ir kitų itin teisingų pastabų buvo pateikta ir konkrečių rekomendacijų. Pavyzdžiui, siūlyta ne taisinėti reformą, o iš esmės supratus šio eksperimento padarinius, grįžti prie laiko jau patikrintos sistemos (kaip yra padarę suomiai).

Ar kas iš gausios armijos švietimo reformatorių išgirdo šį pareiškimą? Kur tau! Kaip neišgirdo ir pačios geriausios vidurinės mokyklos - Vilniaus licėjaus (pagal šiųmetinius reitingus užėmusio pirmą vietą Lietuvoje) direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus ugningos kalbos Nacionaliniame pedagogų forume, kuris įvyko Kaune 2007 metų gruodžio 15 dieną.

Gerbiamą pedagogą jau tada stebino tai, kad Lietuvos švietimo reformatoriai nuolat telkia dėmesį į kitų šalių patirtį, bet nepaaiškina, kodėl ir Lietuva taip turėtų daryti? Juk ne paslaptis, kad daugelis Europos šalių taip pat nesugeba išspręsti paprastų problemų ir painiojasi savo reformose. Tad kodėl nebuvo pabandyta perimti gerosios mūsų švietimo patirties - lyg prieškario Lietuva nebūtų turėjusi stiprios švietimo sistemos ir sektinų pavyzdžių? S.Jurkevičius įsitikinęs, ir šį savo įsitikinimą apgalvotai argumentuoja, jog "jungdami įvairių šalių patirtį ir negebėdami kūrybingai pritaikyti jos prie mūsų krašto realijų, sukūrėme naujas problemas".

Jau beveik prieš metus pedagogas matė ir skelbė, jog reformos procesas vyksta chaotiškai, o perspektyva tampa grėsminga krašto ateičiai. "Tiesiog artėjame prie situacijos, kai artimoje ateityje nebus kam dirbti mokykloje. Atvykėliai iš kitų šalių šios problemos neišspręs - nei baltarusiai, nei kinai neišgelbės Lietuvos švietimo", - tvirtino jis, bet jo išvadas apkurtę reformatoriai nuleido negirdomis.

Šiemet, atsiliepdamas į Valstybės kontrolės paskelbtas švietimo audito išvadas, skelbiančias, jog švietimo reformos Lietuvoje nevyksta, Vilniaus licėjaus direktorius išskyrė dar vieną principinį dalyką, kuris nevykdomas mokykloje: tai vaiko ir jauno žmogaus parengimas gyvenimui, jo vertybių sistemos, pasitikėjimo ir tikėjimo aplinkiniais formavimas, kritinio mąstymo ugdymas, t.y. tai, ko reikia kiekvienam žmogui ir ko labiausiai pasigendame visuomenėje.

O gal tai ir būtų tas tikslas, kurio siekiama vadinamąja švietimo reforma: palikti mokyklas be kvalifikuotų pedagogų, pakeičiant juos atsitiktiniais alkanais (net ir studentas, jei bus sotus, vargu ar skubės pasinaudoti galimybe lįsti į tą mokykla vadinamą žvėryną, kuriame siautėja vien pramogomis ir savo teisėmis į jas susirūpinę paaugliai...) žmonėmis, ir su jais ugdyti naują ateities kartą, kuri būtų ne tik be sovietinės, bet ir apskritai be jokios ideologijos, be gerų žinių, be idealų, be nuovokos, kas yra pareiga ir atsakomybė bendruomenei, visuomenei, tautai?.. Tiesiog - nuo alaus atbukusius oligarchų ir pilkųjų "valstybininkų" poreikius aptarnaujančius pastumdėlius?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"