Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kur pasėsi, tiek ir pjausi!

 
2017 07 15 6:00

Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia, todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Jis jiems daug kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie netrukus sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Kiti grūdai nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“ (...)

Pas kiekvieną, kuris girdi kalbant apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. Pasėlys ant uolų – tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola. Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.

Iš Evangelijos pagal Matą

Visas Evangelijos pagal Matą 13 skyrius yra palyginimai apie Dievo karalystę. Jis yra pirmas raktinis tekstas, kuriuo mokoma skaityti visus palyginimus.

Dievas į mus dažnai prabyla palyginimais. Tikintieji, kurie ne tik tiki, kad Dievas egzistuota, bet yra jam visiškai pavedę savo gyvenimą ir kiekvieną dieną su pasitikėjimu bent pusvalandį medituoja siekdami pažinti jo valią ir ją vykdyti, dažnai kalba apie tai, kaip Dievas prabyla į juos asmeniškai. Mergina, kuri mokosi vairuoti sako supratusi, kaip atidžiai turi stebėti Dievo jai siunčiamus ženklus, nes neskiriant tam dėmesio, lygiai kaip kelyje – važiuoji ir nežinai, kieno pirmumas, nepastebėjai, kad už 200 metrų bus akligatvis.

Meditacijoje kiekvienas siekiantis tikėjimo gali atpažinti, kaip Dievas jam kalba per gyvenimo įvykius. Palyginimai savyje turi mokomosios jėgos, nes klausytojas privalo prisiimti kieno nors pusę.

Jėzus sako: „Kas turi ausis – teklauso“. Ausis paprastai turi visi, kai kurie yra kurti nuo gimimo, ligų ar traumų, tačiau Jėzus kalba apie jo žodžio – gydančio ir išlaisvinančio – girdėjimą ir priėmimą, girdėjimą širdimi. 94 psalmėje teigiama: „Jei šiandien išgirsite Viešpaties balsą, tegu jūsų širdys nebūna storžievės“. Todėl palyginime svarbu prisiimti tinkamą poziciją. Antai ūkininkas galėtų pasakyti: „Koks kvailas sėjėjas, kad barsto grūdus kur papuola – juk niekas taip nedaro! O Jėzus, savo mokiniams aiškindamas palyginimą, sako, kad teisingai gali suprasti šį palyginimą, kai klausi: „Kokia gi aš esu dirva? Kaip aš elgiuosi gyvenime? Ar maitinuosi Dievo Žodžiu, ar jam paklūstu ir dedu pastangas, kad kasdienybėje veikčiau pagal jį?“

Dievo Karalystė – tai tas, kiekvieno mūsų širdyje esantis, harmonijos, meilės, teisingumo, ramybės troškimo išsipildymas. Toji laimė, kurios vieni kitiems linkime, nesukuriama iš materialinių, socialinių, fizinių išteklių.

Tai – dvasinė tikrovė. Tai tikrovė, kuri atsiranda, kai žmogus gyvena pagal dvasinio gyvenimo dėsnius, suvokdamas, kad jo gyvenimas yra labai mažutė, tačiau svarbi pasaulio momento dalelė. Tad svarbiausia yra priimti save, aplinką, pasaulį ir visas kitas duotybes, kurių negalima pakeisti, tokias, kokios jos yra. O savo sieloje puoselėti ramybę, meilę ir džiaugsmą suvokiant, kad kiekvienu judesiu, mintimi, darbu, pasirinkimu atlieki patarnavimą šioje didžiulėje kūrinijos mozaikoje. Šios dvasinės gėrybės ir yra vaisiai, kuriuos teikia gera dirva.

Dievo Karalystė – tai tas, kiekvieno mūsų širdyje esantis, harmonijos, meilės, teisingumo, ramybės troškimo išsipildymas. Toji laimė, kurios vieni kitiems linkime, nesukuriama iš materialinių, socialinių, fizinių išteklių. Tai – dvasinė tikrovė.

Akivaizdu, kad toli gražu ne kiekvienas, kuris paskaito Šventąjį Raštą, meldžiasi ar naudojasi kitomis dvasinio ugdymosi priemonėmis, skina tuos vaisius. Jėzus palyginime sako, kad reikalinga didelė išmintis, atkaklumas, nuoseklumas ir kantrybė. Dievo Žodžio sėkla tikrai daigi, ir sėjėjas ją visiems ir visur tikrai dosniai barsto – sėkloje tikrai yra jėga, subrandinanti net šimteriopą derlių. Tačiau šiame pasaulyje yra ir blogio, nuodėmės pasekmė – piktasis, trokštantis sunaikinti tą sėklą.

Ką gi žmogui daryti, jei jis staiga supranta, kad jo širdis ne tik apėjusi akmenimis ar erškėčiais, bet jau tapusi plentu, kuriuo gyvenimo sumaištis lekia trimis juostomis dviem kryptimis?

Reikia ateiti pas Jėzų, kaip atėjo ta minia, kuriai jis kalbėjo. Ateiti, reiškia atlikti tokį nuostatos judesį, kuriuo, lyginant su tiesa, viskas tampa reliatyvu. Šią nuostatą tiksliausiai apibūdintų posakis: „Kai Dievas iškeliamas į pirmą vietą, visa kita būna savo vietoje.“ Nuoširdžiai su pasitikėjimu reikėtų kreiptis ir prašyti, kad Kūrėjas širdies dirvą paverstu derlinga. Dievui nėra negalimų dalykų, todėl jis ir barsto sėklas visur, nes tikisi, kad bet kurią akimirką uolos gali būti sutirbdytos jo meilės, o tuomet sėkla duos vaisių. Ką šiandien darysiu su šia Dievo Žodžio sėkla?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"