TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur stumiama vaiko teisių gynimo politika?

2015 04 28 6:00

Į Seimą atkeliavo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, parengtos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM). Jomis siūloma daug naujų valstybės politikos elementų. Ko siekiama šiuo įstatymu: išspręsti vaikų priežiūros, ypač asocialiose šeimose ir vaikų namuose, skaudulius ar, neretai tuo tik prisidengiant, visiškai ko kito?

Visuomenėje ir valstybėje, kur žmogaus prestižas yra matuojamas turimų pinigų kiekiu ir galimybe prieiti prie valdžios, o tokios vertybės kaip žmogiškumas stumiamos į šalį, susiduriama su viena didžiule problema iki šiol apleistose valstybės gyvenimo srityse. Tokia Lietuvoje vis dar yra socialinė apsauga ir rūpinimasis beglobiais vaikais.

Šios srities problemos iki šiol rūpėjo tik pilietiškai aktyviems asmenims, neabejingiems kito žmogaus skausmui, ir Bažnyčiai. Į beglobius vaikus, paliktus likimo valiai girtaujančių asocialių tėvų, dėmesį kreipė pavieniai asmenys, gyvenantys viename ar kitame kaime, miestelyje, padėdami jiems kuo gali. Tai darė ir vaikų priežiūros bei socialiniai darbuotojai, kurių atlyginimai yra labai nedideli.

Niekas, kas mėgsta tik didelius pinigus, į tą sritį nesiveržė. Nors būta atvejų, kai kokia nors asociali šeima ėmė globoti kitus vaikus tik dėl valstybės skiriamų išmokų. Net ir nedidelė suma tokia šeimai buvo lobis, o kam buvo leidžiamos valstybės skirtos lėšos ir ar jos pagerindavo šių vaikų padėtį, mažai ką domino.

Panaši situacija buvo ir vaikų namuose. Idealistai, mylintys vaikus ir mėgstantys savo profesiją, darė ką galėjo už palyginti mažą darbo užmokestį, bet šalia jų atsirado ir tokių, kurie piktnaudžiauja padėtimi. Jie atėjo dirbti ne iš meilės vaikams, o matydami landas, kuriomis naudojosi šių vaikų tragedijos sąskaita. Tik dabar viena po kitos kyla į paviršių problemos vaikų namuose, kai kur jie yra tapę patyčių namais.

Tačiau ką padėtis, susijusi su vaikų gyvenimu asocialiose šeimose ir vaikų namuose, turi bendra su tuo, ką dabar siūlo SADM minėto įstatymo pataisomis? Iki šiol mūsų žiniasklaidoje daugiausia akcentuota tik nauja valdžios idėja bausti tėvus, kurie leis savo mažiems vaikams būti vieniems, be suaugusiųjų ar vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros.

Jeigu maži vaikai vieni šlaistosi gatvėmis vėlų vakarą, tai visiškai aišku, kad su tėvų atsakomybe jiems yra kažkas negerai. Tačiau jeigu pirmokas grįžta namo po pamokų ir būna ten vienas, kai tėvai dirba, kas čia yra blogai? Daugelis mūsų taip gyveno. O jeigu vaikas vienas namie negali būti vakare, tai gal šio siūlymo autoriai gali pasakyti, ką privalėtų daryti vieniša mama, turinti, pavyzdžiui, naktinį budėjimą ligoninėje. Kviesti auklę ir jai mokėti iš savo nedidelės algos?

Visi šie saugikliai turėtų būti sudėlioti, bet reikėtų aiškiai skirti šeimas, esančias tam tikroje rizikos zonoje, ir padorias, atsakingas šeimas, kurios rūpinasi savo vaikais.

Ši riba vis labiau imama trinti kai kuriose Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje, o dabar, regis, panašiu keliu siūloma eiti ir Lietuvoje. Kiekviena Europos šalis gali pasirinkti tokį socialinės politikos modelį, kuris jai tinka. Jeigu jis priimtinas Norvegijos ar kokios nors kitos valstybės piliečiams, tegul jį ir turi. Dėl to nereikia jų kritikuoti. Tačiau mums, tik dabar kuriantiems savo vaiko teisių apsaugos mechanizmą, reikėtų įvertinti ir šios politikos problemas. Nebūtina aklai kopijuoti kitų šalių modelių.

O jų problema yra ta, kad socialinio globėjo institucija, suformuota prižiūrėti iš rizikos šeimų paimamiems vaikams, kol bus rasta kita šeima, tapo interesų grupe, todėl ir rūpinimasis vaiku kartais ten virsta interesu. Paimami vaikai ir iš šeimų, tinkamai juos prižiūrinčių, jeigu tėvai padarė klaidą ir nepasidomėjo tos šalies vaiko teisių tarnybos specifiniu požiūriu į vaikų teises. Tam turėjo įtakos ir neaiškiai apibrėžta smurto vaikų atžvilgiu sąvoka, be fizinių bausmių, apimanti išplaukusį emocinį, psichologinį smurtą, bei lėšos, skirtos tokių socialinių globėjų veiklai skatinti, palaikyti ir plėtoti.

Skaitant SADM parengtą įstatymo projektą susidaro įspūdis, kad dabar jau Lietuvoje siūloma eiti panašiu keliu. Ir prezidentei apsilankius vaikų namuose, kuriuose išryškėjo rimtos vaikų nepriežiūros, kartais ir patyčių problemos, paskelbta, kad 830 eurų, skiriamų vienam vaikui šiuose namuose, geriau būtų atiduoti naujiems šių vaikų globėjams. Gal ir graži idėja, tačiau ar ne geriau būtų didinti išmokas toms šeimoms, kurios nori auginti joms gimusius vaikus ? Ir kur ta 830 eurų suma eitų: laikiniems globėjams, kuriems vaikų priglaudimas savo namuose, valstybei gerai užmokant, gali tapti lyg konvejeris ar naujai vaiko šeimai?

Kaip padaryti, kad dabar, kai valstybė pagaliau atkreipė dėmesį į beglobių vaikų problemas ir nutarė skirti tam lėšų, jos patektų į rankas tų žmonių, kuriems tikrai rūpi vaikai, o ne tiems, kuriems vaikai - tik priemonė savo veiklai vykdyti, yra labai rimtas klausimas. Nors svarbiausia yra kita: kaip toli leisime eiti valstybei ir prie valdžios priėjusioms interesų grupėms, siūlančioms įstatymu "nusavinti" iš tėvų vaikų auklėjimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"