TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur susitinka politikai ir žiniasklaida

2010 10 14 0:00

Tikėtina, kad šį vakarą bus pasiūlyta tokia TV programa: iš pradžių sužinosime baisią naujieną - koks politikas yra blogas, nevykęs, korumpuotas; vėliau, vakare, kitoje laidoje galėsime gėrėtis, kaip jis trypia ir kilnoja kojas šokio sūkuryje... Ką tai galėtų reikšti?

Kad Lietuvos žiniasklaida nešykšti kritikos įvairiems tikrovės aspektams, yra pozityvus dalykas. Kartais mes pamirštame tuo pasidžiaugti, o juk Lietuvos žiniasklaida yra laisvesnė nei daugelio Vakarų šalių. Tačiau čia verta prisiminti, kad visavertė demokratija atsiranda tik tada, kai laisvė įprasminama atsakomybe. Ar prisideda prie visuomenės pažangos laisvas žodis, jeigu jis iškreipia tikrovę ar pažeidžia asmens orumą?

Tiesą sakant, pačioje žurnalistikos esmėje esama tam tikros ydos, kuri lemia, kad žiniasklaidos veidrodyje atsispindi iškreipta tikrovė. Dar Markas Twainas atkreipė dėmesį, jog žiniasklaidą menkai domina įvykis, kai, pavyzdžiui, šuo įkanda žmogui. Bet jei žmogus įkanda šuniui - tai jau pirmo puslapio naujiena. Neigiamos naujienos žiniasklaidoje dominuoja, ir tai, matyt, neišvengiama. Be kita ko, tokia informacija labiau patraukia daugumos dėmesį. Vis dėlto Lietuvoje negatyvizmas yra pernelyg išsikerojęs. Kai kurios žiniasklaidos priemonės pasirengusios užpilti gyventojus neigiamų žinių lavina, kurią kartais galima pavadinti tiesiog purvu. Dalis visuomenės ir šiaip jau apimta depresijos. Žiniasklaida kasdienius žmogaus rūpesčius, buities problemas, asmenines nesėkmes dažnai pateikia kaip apokalipsės ženklus, iš atskiro fakto daro bet kokias sveiko proto ribas pranokstančius apibendrinimus. Tai neturi nieko bendra su jos misija būti kritiškai ir valdžios, ir įvairių reiškinių atžvilgiu. Tokio negatyvizmo tikslas yra kitas - taikyti ne į žmogaus protą, o gręžti jo emocijas, žadinti net laukinius instinktus ir taip mažiausiomis sąnaudomis sulaukti kuo didesnio populiarumo.

Čia norėčiau pateikti retorinį klausimą, kuris šiandien kai kieno ausyse galbūt nuskambės net šventvagiškai: ar laidos reitingas, laikraščio tiražas ir gaunamas pelnas yra vieninteliai požymiai,

liudijantys laidos, straipsnio vertę? Suprantu, dabar žiniasklaidos priemonėms - ne geriausi laikai, jos sunkiai kovoja dėl vietos po saule. Tačiau būtina kalbėti ir apie tai, kad žiniasklaidos verslas turi savo ypatingą misiją ir specifiką, nes palieka visuomenėje gilų pėdsaką, iš dalies lemia visuomenės raidą. Nesakau, jog ta įtaka tiesioginė ir tiesmuka, bet žiniasklaidos hipnozę vienu ar kitu laiku patiriame visi. Visuomenėje nihilizmas randasi dėl įvairių priežasčių. Tačiau žiniasklaidos įtaka čia vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį.

Žiniasklaidos galią puikiai suvokia politikai. Jie žino, kad būtinai turi šmėžuoti ekranuose: jei ne barstyti išminties perlų, tada bent demonstruoti klubų grakštumą ar dalyvauti kokiame kitame margumynų balagane. Ar kas nors yra svarstęs, kodėl politikai, kurie, kaip plačiai skelbiama, labai nemėgstami tautos, yra taip pageidaujami pramoginėse televizijos laidose? Šiuo metu įvairiose laidose žiūrovus nuolat linksmina koks tuzinas politikų. Paviršutiniškai žvelgiant, tai - prieštaravimas, tačiau jis turi gilesnę prasmę.

Regis, žiniasklaidos priemonės, būdamos tokios kritiškos, yra griežtai opozicinės valdžios struktūroms. Tačiau laikas pasakyti, jog tai galioja tik iki tam tikros ribos. Didžiulė nepagrįsta, nei priemonių, nei objektų nesirenkanti ir į emocijas taikanti kritika šiuo metu jau tapo sustabarėjusios, ryšį su žmonėmis praradusios valdžios pagalbininke.

Ši pagalba pasireiškia keliais būdais. Visų pirma, taip izoliuojami Lietuvos intelektualai. Žiniasklaida orientuojasi į menkiau išprususį vartotoją. Politikai šį dalyką iškart suvokia. Juk tai - tikra šventė, jiems taip pat nebereikia intelektualų: užtenka kurstyti emocijas, o tai, beje, garantuoja ir dažnesnį pasirodymą televizijos balaganuose. Politika ir žiniasklaida sutaria: darykime šou. Ši sąjunga tampa natūrali, neišardoma.

Antra, jei dangus griūva, ir griūva kiekvieną dieną, nėra ko bijoti, kad kartą jis iš tikrųjų nugrius. Perspektyva sutrinka, didesni ir mažesni dalykai supanašėja, o triukšmas - visada maksimalus. Kai nuolat čirškiama dėl smulkmenų, pro akis lengviau prasprūsta dideli dalykai.

Trečia, juodas nihilizmas, kuris kartais ant galvų verčiamas tiesiog kibirais, veja žmones iš Lietuvos. Tuo pat metu dalis politikų laukia nesulaukia dienos, kai galės netrukdomi valdyti pilką, neorganizuotą, savo interesų negebančią apginti masę.

Susidaro uždaras ratas: išsipildanti pranašystė. Tačiau tolesnėje perspektyvoje žiniasklaida pati pakerta savo egzistavimo pagrindus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"