TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur veda Lenkiją J. Kaczynskis ir kur suka Lietuva?

2015 12 07 6:00

Anot daugelio  lenkų ir užsienio apžvalgininkų, Lenkijos seimo rinkimus laimėjus partijai Įstatymas ir teisingumas (ĮT), o prieš tai – prezidento rinkimus, tikruoju Lenkijos vadovu tapo Jaroslawas Kaczynskis (66 m.), teisininkas, žuvusio Smolenske lėktuvo katastrofoje prezidento Lecho Kaczynskio brolis. 

Patyręs politikas J. Kaczynskis yra net septynerių kadencijų seimo narys, antikomunistinio judėjimo aktyvus dalyvis,buvęs metus premjeru, valdančios partijos Lenkijos seime vadovas,savo pažiūromis– antieuropietis, labai religingas katalikas, neseniai pareiškęs: kas kelia ranką prieš Bažnyčią, tas kelia ranką prieš Lenkiją.

Nors ne J. Kaczynskis, o jo parinktas kandidatas, tapęs prezidentu, Andžejus Duda ir buvusi partijos rinkimų štabo vadovė Beata Szydlo, tapusi premjere, oficialiai vadovauja Lenkijos respublikai, visi žino, kas yra kas Lenkijos politikoje. Būtent J. Kaczynskio, o ne kurio nors kito politiko požiūris į vidaus ir užsienio politiką dominuoja valdančioje partijoje ir jo žodis priimant sprendimus yra lemiamas.

Ne be J. Kacynskio žinios ir pritarimo premjerės B. Szydlo kanceliarijoje buvo pašalinta ES vėliava, paliekant tik Lenkijos dvispalvę. Jam inicijuojant prasidėjo procesas siekiant pakeisti Lenkijos tribunolo teisėjus ir juos padarant priklausomus nuo seimo valdančios daugumos.

Dar prieš keletą metų, valdant liberaliai Piliečių platformai ir jos lyderiui Donaldui Tuskui, opozicijoje buvęs J. Kaczynskis viešai pažadėjo, kad ateis laikas, kai ir Varšuva taps Budapeštu. Tai yra, kai bus pasirinktas iš esmės antieuropinis tautinis bei autoritarinis vystymosi kelias, kuriam jau ne vienus metus Vengrijoje vadovauja Viktoras Orbanas. J. Kaczynskis yra labai artimas savo pažiūromis V. Orbanui.

Iš pirmųjų Lenkijos prezidento ir premjerės antieuropietiškų pareiškimų, atsisakymo apskritai priimti bet kokį karo pabėgėlių skaičių, panašu, kad Lenkija savo politika artėja prie Vengrijos. Galbūt tik šių šalių požiūris į Rusiją ir Ukrainą išliks skirtingas. Tačiau pabėgėlių ir vidaus politikos klausimais abi šalys gali tapti labai panašios, bandydamos kontroliuoti bei riboti laisvą žodį, o valstybines institucijas palaipsniui darant partinėmis.

Toks Lenkijos posūkis ypač baugina Vokietiją, kurios žurnalistai labai kritiškai vertina naujos vyriausybės antieuropietišką kursą ir sako, kad dviejų Vengrijų Europos Sąjungai bus per daug. ES sunkiai besitvarkanti su pabėgėliais, susidūrusi su Vidurio Europos valstybių pasipriešinimu bei izoliacionistine bei tautiškai konservatyvia politika, gali pradėti irti.

Žinomas vokiečių apžvalgininkas ir vienas iš „Deutsche Welle“ redaktorių Alexanderas Andreev mano, kad Europa, praėjus 25 metams po šaltojo karo, pergyvena naują padalinimą. Europa skyla į liberalią ir konservatyvią. Mūsų akyse gimsta autentiškas Rytų ir Vidurio Europos konservatyvizmas, turintis socialistinio populizmo bruožų. Įdomu tai, kad vakarietiškas konservatyvizmas nesisolidarizuoja su Rytų Europos konservatyvizmu, o lieka liberaliosios Europos pusėje.

Naujosios Europos šalys, o ypač V. Orbano valdoma Vengrija ir J. Kaczynskio vadovaujama Lenkija, gali virsti konsrvatyvumo bastionais. Jose skatinama prieš pabėgėlius nukreipta propaganda, kuria užsiima visokio plauko politikai populistai, kaip, pavyzdžiui, Darbo partijos vedlys Valentinas Mazuronis Lietuvoje, sėkmingai demagogijos baruose pakeitęs Viktorą Uspaskichą. Atgyja arba užgimsta nacionalizmas, su nauju pakilimu ieškoma priešų tarp svetimų ir savų, trokštama stiprios rankos, kaip V. Putino Rusijoje ar A. Lukašenkos Baltarusijoje, tariamai galinčios įvesti tvarką.

Tačiau Baltijos šalių, Kroatijos, Bulgarijos konservatoriai, skirtingai nei vengrų ar lenkų, iš esmės yra proeuropietiški, nors ne visai nuoseklūs. Tuo tarpu kai kurios save vadinančios kairiosiomis partijos Vidurio ir Rytų Europoje yra taip pat konservatyvios ir antieuropietiškos, pavyzdžiui, socialdemokratų partijos Čekijoje ir Slovakijoje.

Įdomu būtų panagrinėti, kiek liberali ir kiek konservatyvi yra Lietuvos socialdemokratų partija? Mano galva, ji tikrai kur kas yra liberalesnė už Lietuvos konservatorių partiją, nors dar nepralenkianti pačių liberalų. Tačiau daugiau prisiklausanti nuo stambaus verslo interesų, nei vykdanti kairiąją politiką. Lietuvos socialdemokratų partija nėra vienalytė. Jos apačios kur kas kairesnės už vadovybę, kurioje toną kartais bando duoti mažai ką su socialdemokratija turinčios tik karjeros siekiančios asmenybės, kurioms rūpi daugiau savi egoistiniai interesai, nei daugumos partijos narių nuomonė. Kiek ilgai partijos dauguma toleruos tokią konjunktūrinę vadovybės politiką, parodys ateitis. Būtų liūdna, jei Lietuvos socialdemokratų partija visiškai suburžuazėtų ir atsisakytų europietiškos kairiojo centro politikos, kurią prieš karą puoselėjo jos vadovas, Vasario 16-tos nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys ir dauguma socialdemokratų frakcijos Seime iki 1926 metų perversmo.

Kita vertus, anot Alexandero Andreev, Rytų ir Vidurio Europos šalių konservatyvumas yra autentiškas. Jis yra užgimęs iš baimių, kurios būdingos šiai Europos daliai. Tai ne tik pabėgėliai ar terorizmas, kuriuos Lietuva ir Lenkija mato kol kas tik TV ekranuose, bet ir baimė visko, kas svetima, ilgas tų šalių uždarumas, euro krizė, Rusijos grėsmė ir nepakankamai gerai veikianti teisėsaugos sistema. Žmonės nori ramybės, stabilumo ir daugiau socialinio teisingumo. Tą jiems žada ir V. Orbanas, ir J. Kaczynskis.

Tiesa, nėra garantijų, kad populistinei ir konservatyviai J. Kaczynskio politikai nepasipriešins liberaliai nusiteikusi Lenkijos visuomenės dalis, D. Tuskui valdant išaugęs vidutinis sluoksnis, pasirinkęs kitas, europietiškas vertybes. Lenkai nėra tokie ramūs kaip vengrai ir J. Kaczynskiui gali būti kur kas sunkiau įgyvendinti savo planus nei V. Orbanui Vengrijoje. O ir pati J. Kaczynskio partija, susidūrusi su pažadų vykdomais sunkumais, gali pradėti irti.

Europa vėl skyla. Ne į socialistinę ir kapitalistinę, kai ji buvo skaldoma prievarta iš rytų, ir ne geografiniu principu – į vakarus ir į rytus, o ideologiniu – į liberalią ir konservatyvią Europą. Kur link suka Lietuva?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"