TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur veda Putinas?

2014 03 12 6:00

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prisivirė košės. Gal jam dar pasiseks paglemžti Krymą, bet kaina bus gerokai aukštesnė, negu jis galėjo įsivaizduoti.

Nuvertus Viktorą Janukovyčių, naujosios Ukrainos valdžios pozicija buvo trapi. Atėjus į valdžią perversmo keliu buvo pagrindo abejoti jos teisėtumu. Ją skeptiškai vertino nemaža Maidano dalis ir daugelis rusakalbių ukrainiečių, ypač po skubaus nutarimo pakeisti rusų kalbos statusą. Nors Europos Sąjunga (ES) ir pripažino naująją Ukrainos vyriausybę, ji nerodė didelio entuziazmo teikti finansinę paramą. Nebuvo minimos konkrečios sumos, dažnai buvo pabrėžiama, kad vyraujantis vaidmuo pertvarkant ūkį ir finansus teks Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), kuris primeta drakoniškas sąlygas. Be greitos paramos recesija atrodė neišvengiama, o ūkio nuosmukis būtų pakirtęs naujos valdžios populiarumą, galbūt net sukėlęs darbo netekusiųjų protestą šalies rytuose.

V.Putino nutarimas okupuoti Krymą pakeitė viską. JAV ir ES pergalvojo savo finansinės paramos programas ir atvėrė gausybės ragą. Ukraina sulauks paramos greičiau ir gerokai didesnės, negu buvo galima svajoti anksčiau. Nors veikiausiai nepasiseks išvengti ūkio nuosmukio, pasekmės bus ne tokios skausmingos, o žmonės - pakantesni.

Naujoji valdžia tapo teisėta. Kad ir ką galvotum apie jos sudėtį, kaip vertintum jos veiksmus, ji tapo nepažeidžiama, nes šiuo metu ji gina šalies suverenumą ir teritorinį vientisumą. Kritikuoti valdžią – tas pats, kaip griauti valstybę ir palaikyti Rusiją, tad nuščiuvo daugelis politinių oponentų. Medaus mėnuo netruks ilgai, jau prasideda prezidento rinkimų kampanija. Bet kritikos moratoriumas suteikia Vyriausybei laiko laimėti žmonių pasitikėjimą.

Nesėkmė ženklina kitus V.Putino žingsnius. Jis tikėjosi, jog rusakalbiai ukrainiečiai Rytų ir Pietų Ukrainoje pasiduos separatistinėms nuotaikoms arba bent atvirai palaikys Rusijos politiką. Paaiškėjo, kad Donecke ir kituose miestuose putinofilų mažiau, negu tikėtasi, o ukrainiečių prisirišimas prie savo valstybės gerokai tvirtesnis, nei manyta.

Buvo nuogąstaujama, kad ginkluotosios pajėgos neišlaikys egzamino ir skils į dvi stovyklas. Nors keli karininkai perėjo į Rusijos pusę, kareiviai liko ištikimi savo valstybei. Didžiausias pavojaus laikas jau praėjo.

Ukrainiečiai greitai neužmirš Rusijos veiksmų. Potencialus draugas, slaviškasis brolis tapo pavojingu priešu. Ukrainos rusai ir rusakalbiai (jie ne tas pats), turintys ar turėję simpatijų Rusijai, nebegalės draugiškai žiūrėti į Rusiją, su ja sieti ateities vilčių. Dar prieš pusmetį nemažai politikų pabrėždavo gerų santykių su Maskva svarbą, aiškino, kad stojimas į Rusijos vadovaujamą Muitų sąjungą Ukrainai naudingesnis negu narystė ES, ir sulaukdavo daugelio pritarimą. Per gegužės mėnesio prezidento rinkimus tokių idėjų ir siūlymų bus labai mažai, o į jų propaguotojus bus žiūrima kreivai.

V.Putinas keičia savo planus. Kovo pradžioje jis dar aiškino, kad Krymas nebus prijungtas prie Rusijos. Tačiau jau šį sekmadienį vyks referendumas dėl prisijungimo. Šis dirbtinis skubėjimas yra kontraproduktyvus. Net palankiausiomis aplinkybėmis referendumo rezultatai būtų vertinami skeptiškai. Norint suteikti referendumui bent žiupsnelį teisėtumo reikėjo suteikti žmonėms laiko išsamiai nagrinėti galimas nutarimo pasekmes, surengti plačios apimties diskusijas, leisti visiems išreikšti savo nuomonę. Bet gal V.Putinas ir jo patarėjai skuba, nes jaučia arba turi duomenų, kad, gavę progos išsamiai viską pergalvoti, Krymo gyventojai pasisakytų prieš prisišliejimą prie didžiojo brolio.

Įvairiai stengiamasi išaiškinti V.Putino veiksmus. Pati primityviausia teorija jį tapatina su Stalinu ir Hitleriu. V.Putinas yra atgrasus ir agresyvus žmogus, bet jis nėra toks kraugerys kaip Hitleris ar Stalinas. Hitleris buvo nepatenkintas Miuncheno sutartimi, kuria Sudetų kraštas buvo išplėštas iš Čekijos ir perduotas Vokietijai, nes jis siekė karo, o dėl sutarties karo išvengta. V.Putinas stengiasi okupuoti Krymą be aukų, o karą su Gruzija nutraukė po penkių dienų.

Tapo madinga lyginti V.Putiną su Šiaurės Korėjos diktatoriais. Šis šmaiktus palyginimas, visiškai atsietas nuo tikrovės, rodo, kad lietuviai stengiasi nenusileisti Rusijai propagandos kare. V.Putinas labiau primena Nikolajų I, bene reakcingiausią Rusijos carą, kuris valdė nepaprastai kieta ranka, netoleravo jokios kritikos, padėjo nuslopinti 1848-1849 metų Vengrijos revoliuciją, įsivėlė ir pralaimėjo karą Kryme su Vakarų Europos šalimis.

Stengiamasi visaip išaiškinti V.Putino veiksmus. Vienos teorijos remiasi įžvalgomis apie V.Putino mąstyseną ir psichologiją. Esą jis išsigandęs, sutrikęs, veikiamas pažeistos savimeiles, elgiasi kaip sužeistas žvėris, griebiasi užsienio avantiūrų, siekdamas nukreipti gyventojų dėmesį nuo demokratijos pažeidimų ir vangaus ūkio augimo. Šias teorijas perša žmonės, nepažįstantys V.Putino arba vos kelis kartus su juo susitikę, tad sunku jas rimtai traktuoti.

Kitos teorijos pabrėžia jo ypatingą institucinę padėtį. Jis yra vienvaldis kaip Rusijos carai, kurie niekam nebuvo atsakingi ir galėjo laisvai keisti ministrus bei savo patarėjus. SSRS gensekų dauguma dirbo kolegiališkiau, turėjo derinti savo veiksmus su Politbiuru. Nikita Chruščiovas to nedarė ir buvo nuverstas. Leonidas Brežnevas nepakartojo tos klaidos, jis buvo primus inter pares – pirmasis tarp lygiųjų. Putinas neturi tokių apribojimų, visi patekę jo nemalonėn lekia lauk. Jį supa bendraminčiai arba pataikūnai, nedrįstantys jam prieštarauti, sakantys tai, ką jis nori girdėti. Gal jis mano, kad rusakalbiai persekiojami, kad radikalūs nacionalistai užvaldė Kijevą, ir tikisi, jog ilgainiui Vakarai tai supras.

Tačiau tai - tik kita teorija. Amerikiečiai apgailestauja, kad jie turi per mažai dabartinės Rusijos žinovų, tad nežino, kaip Kremliuje priimami sprendimai. Lietuva turi dar mažiau specialistų (ar bent vienas lietuvis pastaruoju metu praleido kelerius metus Maskvoje studijuodamas Rusijos politiką?), bet abejonių nė kvapo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"