TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur veda stebuklas?

2015 06 20 6:00

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“Mk 4, 35-41

Daugelis pamokslininkų lengviau atsidustų, atsikratę stebuklų temos. Ne tie laikai, kad būtų didelės naudos iš kalbų apie visokius nerealius vaikščiojimus vandens paviršiumi, audrų nutildymus ir numirėlių atgaivinimą. Beveik atsiprašinėjama parapijiečių, kai evangelijose atsiranda tokios istorijos ir tenka jas kažin kaip aptarti. Nedelsiant viskas permetama į psichologinę, socialinę ar tariamai dvasinę sritį. Kad tik kas nors iš klausytojų neįtartų mūsų XXI amžiuje rimtai, paraidžiui tikint, jog Viešpats Jėzus Kristus galėjo tiesiogine prasme padauginti duoną ar paversti vandenį vynu. Net pasaulio pabaigos idėja neatrodo tokia gluminanti ir svetima mūsų mąstymui, kaip evangeliniai Jėzaus stebuklų seansai.

Galbūt tikinčiųjų ausys karta iš kartos jau persisotino šia tema? Gal pajuntame pavojų atsidurti iliuzijų valdžioje, jeigu priimsime galimybę, kad vienu vieninteliu žodžiu įmanoma sutramdyti gamtos stichiją? O gal išsigąstame mitologizuotos sąmonės, esą būdingos evangelijų autoriams ir jų auditorijai? Pagaliau - visos žemiškos mūsų patirtys, kuriose ne itin gausu to, kas būtų panašu į anas nuostabias istorijas, kol jos nėra išvaduotos iš visų perkeltinių prasmių ir simbolių. Dėl to liete liejasi gražiausi posmai apie „mažuosius kasdienybės stebuklus“. Vaiko veidelis, rasotas bijūno žiedas, saulėlydis kopose, mylimo žmogaus artumas - ar visa tai sielos žvilgsniui nėra tiek pat dieviška ir stebuklinga?

Ši įžanga - tik tam, kad dar labiau sutriktume ir susipainiotume, mėgindami ignoruoti evangelines stebuklų istorijas ar perrašyti jas pagal savo skonį. Viskas veltui. Trumputėje Morkaus Evangelijoje, kuri laikoma seniausia, maždaug trečdalį teksto sudaro pasakojimai apie Jėzaus stebuklus. Jų ypač tiršta pirmojoje knygos pusėje. Jėzus tiesiog prikaustytas prie stebukladario vaidmens. Tiesa, artėjant Golgotos kalnui, stebuklai retės ir visai liausis, bet tik todėl, kad būtų laisviau kryžiui, pagrindiniam Jėzaus tapatybės ženklui. Kitaip tariant, išbraukus stebuklus arba juos pažeminus iki tam tikrų įvaizdžių ar abstrakcijų, iš Evangelijos beveik nieko neliktų. Antai kad ir koks atlaidus bažnytinių taisyklių srityje buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, sykį girdėjau, kaip jis spaudė pažįstamą vyrą be jokių išlygų priimti kiekvieną Evangelijos stebuklą. Esą galima abejoti Mergelės Marijos apsireiškimais, fantastiniais pasakojimais iš šventųjų gyvenimo, bet dėl Jėzaus darbų - viskas pažodžiui, tik taip, kaip parašyta. Popiežius Pranciškus, toks mielas ir žmogiškas, susirūpinęs daugybe praktiškų pasaulio reikalų, irgi yra nepajudinamas, kai reikia vertinti evangelinių stebuklų prigimtį ir reikšmę.

Susigėdę atsiprašysime evangelisto Morkaus? Nuo šiol neliks ir menkiausios abejonės, kad Viešpats iš tiesų nuramino siaučiantį ežerą, o paskui, nė neatsipūtęs, išgydė ligos vargintą moteriškę ir prikėlė mirusią mergaitę? Vaikščiojo vandens paviršiumi, stebuklingai daugino duoną ir žuvį, lyg įkyrius uodus vaikė piktąsias dvasias. Dėl teisingo požiūrio mums nebus baisu nei kaltinimų atgyvenusiu mitologizuotu mąstymu, nei savo neišsipildžiusių svajonių bent sykį gyvenime paragauti tikro, nedviprasmiško antgamtinio reiškinio.

Vėl tenka sustoti ir pradėti nuo pradžių. Evangeliniai stebuklai nieko neįrodo ir nepaaiškina, kas yra Jėzus. Tik pats Jėzus gali paaiškinti stebuklus ir suteikti jiems prasmę. Religijų tyrinėtojai seniausiai atradę Jėzaus stebuklų paraleles Senajame Testamente ar kaimyninių Izraelio tautų mitologijoje. Ano meto judaizmo ir pagonių tradicijos taip pat mini stebukladarius, kurių nuostabūs darbai kitąsyk primena tai, ką darė Jėzus. Evangelijų tekstai aiškiai liudija, kad stebuklai, net patys įspūdingiausi, anaiptol nepelnė Jėzaus misijai visuotinio pripažinimo. Net priešingai - kartą jis kaltintas fariziejų susidėjęs su demonų kunigaikščiu ir veikiąs jo galia. Nors stebuklingus įvykius evangelijose dažnai lydi žmonių nuostaba ar baimė, vis dėlto pats svarbiausias dalykas - Jėzaus tapatybė - lieka su klaustuku: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ Užuot gyręsis ar reklamavęs save kaip stebukladarį, Jėzus nesyk slepia tai, primygtinai draudžia kitiems pasakoti, ką jis yra atlikęs.

Prieš keliant koją į Jėzaus stebuklų teritoriją, reikia ne simbolių žodyno ar dvasingumo vadovėlių, ne nuogirdų iš populiariosios psichologijos ar sociologijos. Pradedame tuo pačiu lakonišku klausimu: kas gi jis toks? Atsakymas duotas jau pirmajame Morkaus Evangelijos sakinyje: „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus“. Ant šio siūlo evangelistas vėliau vers visus savo kuriamos istorijos įvykius, kurie čia pavadinami „gerąja žinia“. Ji todėl gera, kad ją neša Jėzus, vykdantis Dievo sumanymą išgelbėti žmoniją. Stebuklai irgi geri ir tikri todėl, kad daromi Jėzaus, dėl to paties tikslo. Jų visų turinys, vienoks ar kitoks, savo nepraeinančią prasmę ir gyvybę gauna per Jėzaus vardą ir jo misiją.

Bet juk vidurvasaris, po kelių dienų Joninių laužai ir rateliai. Kuriam galui tos sausos teologinės schemos, ar nebūtų gražiau, dvasingiau tie mažieji, visiems aiškūs ir įmanomi stebuklai, neapsunkinti kažin kokių formulių? Antai Evangelijoje - ežeras, valtys, būrelis žmonių, žodžiu, vasara, kaip ir mūsų. Gal rekolekcijos gamtoje, gal paprasčiausia iškyla. O kad netikėta audra ir išgąstis, tai viskas tuoj pasitaisys, bus ramybė. Ir vėl - kaip dažnai nutinka gyvenime. Jėzus žadina optimizmą. Birželio naktis trumputė, tik spėja sutemti, ir, žiūrėk, jau brėkšta rytuos. Panašiai su visomis okupacijomis, su birželio trėmimais - buvo, praėjo, visi juk tikėjo, kad baigsis.

Tai tiesa. Gyvenimas būtent toks. Bet vis tiek kam nors tuo pat metu pasiliks anas neramus klausimas. Kas jis toks, kad apie jį kalbame? Po šitiek šimtmečių. Po šitiek progų, pačių rimčiausių, nekalbėti. Po šitiek tamsybių, kurios nebuvo panašios į birželio naktį. Ir kodėl evangelistas Morkus buvo įsitikinęs, kad, ištarus jo vardą, prasideda geroji žinia?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"