TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kur žodžio laisvės ribos?

2015 01 22 6:00

Pasaulį sukrėtę Paryžiuje įvykdyti teroro aktai, nukreipti prieš satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją, jau kiek nutolo laiko atžvilgiu. Vis dėlto praėjus emocijų bangai verta susimąstyti apie problemas, kurias iškėlė šie įvykiai. Viena jų yra neabejotinai susijusi su laisvo žodžio verte ir jo ribomis.

Terorizmo jokiu būdu negalima pateisinti, tad visuotinai demonstruojamas solidarumas yra suprantamas. Natūralu, jog tokią akimirką viskas būna aišku ir paprasta. Vis dėlto ateina laikas, kai vėl tenka grįžti į įprastą gyvenimą ir mėginti pažvelgti į problemą plačiau.

Iškart po teroro aktų buvo nuolat kartojama, kad žodžio laisvė yra viena brangiausių Europos civilizacijos vertybių. Cituotas Voltaire'as: „Aš nesutinku su tuo, ką jūs sakote, bet esu pasiryžęs paaukoti gyvybę už jūsų teisę tai pasakyti.“ Beje, Voltaire'as šių žodžių niekada neištarė – juos jam į lūpas įdėjo XX amžiaus anglų biografas. Žinoma, tai nėra svarbiausias dalykas. Reikšmingiau, kad viena ar kita sentencija negali išspręsti sudėtingų visuomenės ir demokratijos raidos problemų. Pastarosiomis savaitėmis daug kartų garsiai skambėjo kalbos, šlovinančios absoliučią ir nedalomą žodžio laisvę. Vis dėlto verta pažymėti, kad tikro absoliučios žodžio laisvės šalininko požymis nėra vien tai, kad remiama „Charlie Hebdo“ redakcija ir jos darbai. Kur kas prasmingiau kelti klausimą, ar apsiskelbęs žodžio laisvės šalininkas pasisako už tai, kad radikalaus islamo judėjimo atstovai turėtų teisę skelbti neapykantos ideologiją, tyčiotis iš žuvusiųjų atminimo? Arba kad būtų platinamos rasistinės, ksenofobinio turinio idėjos?

Absoliuti žodžio laisvė tėra fikcija, ir gana pavojinga fikcija. Pavojinga, nes nukreipia dėmesį nuo itin aktualios temos – nuo diskusijų viešojoje erdvėje kokybės ir žodžio laisvės ribų klausimo.

Kitados atsistatydinau iš pareigų naujienų portale, kuris ėmė skelbti antisemitines karikatūras. Tuomet nepritariau ir dabar nepritariu tokiai žodžio laisvei. Neapykantos, žemų minios instinktų kurstymas neturi nieko bendra su tikrąja žodžio laisve, kuri neatsiejama nuo atsakomybės. Reikia aiškiai pasakyti, kad žodis taip pat gali žeisti, kartais ne mažiau skaudžiai negu kulkos. Žodis gali griauti, gali apkvailinti, gali suardyti institucijas ir net valstybes. Jau minėtas Voltaire'as, teigiama, ironizuodamas yra pasakęs: „Žudyti yra draudžiama, todėl visi žudikai yra baudžiami, išskyrus tuos, kurie žudo didelį žmonių skaičių skambant trimitams.“ Tie trimitai čia gali reikšti žodžius - smegenis išplaunančią propagandą. Šiais laikais Goebbelso tipo propaganda gali imituoti laisvos žiniasklaidos formas, ir dėl to tampa tik dar pavojingesnė.

Visiškos žodžio laisvės šūkis atspindi kraštutinį požiūrį, o gyvenime taip jau yra, kad kraštutinis požiūris dažniausiai maitina savąją priešingybę. Štai „Charlie Hebdo“ tarsi vadovaujasi kairuoliška ideologija, savo kritiką nukreipia prieš antiimigrantiškas nuotaikas, tačiau galų gale priešiškas atvykėliams nusistatymas visuomenėje ir net visoje Europoje po pastarųjų įvykių tik sustiprėjo. Ko gero, nebuvo pagrįstos ir savaitraščio pretenzijos, esą jis laikosi principo drąsiai laužyti bet kokius tabu. 2009 metais „Charlie Hebdo“ atleido 20 metų savaitraštyje dirbusį žurnalistą, apkaltinus jį antisemtizmu. Vėliau teisme kaltinimai antisemtizmu subliūško, o atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu... Niekas taip nekompromituoja idėjos, kaip taikomi dvejopi standartai.

O kokia žodžio laisvė Lietuvoje? Pasaulinį žodžio laisvės reitingą sudaro dvi tarptautinės organizacijos, „Reporteriai be sienų“ ir „Freedomhouse“. Pirmosios organizacijos vertinimu, 2014 metais Lietuva pasižymėjo didesne žiniasklaidos laisve, palyginti su Prancūzija, pagal antrąjį Prancūzija pralenkė Lietuvą, tačiau abiem atvejais abiejų valstybių vertinimai yra panašūs. Lietuva minėtuose reitinguose užima gana aukštą vietą.

Tiesa, reitingai analizuoja žiniasklaidos laisvę, o ne kokybę. Akivaizdu, kad Lietuvoje šiuo metu kur kas aktualesnė ne žiniasklaidos laisvės, o žiniasklaidos kokybės problema. Galima klausti, kaip žiniasklaida Lietuvoje panaudoja savąją laisvę visuomenės pažangos labui? Negalima nepripažinti, kad Lietruvoje esama žiniasklaidos priemonių, kurios vadovaujasi griežtais standartais. Kita vertus, siauri interesai, susiję su žiniasklaidos priemonės savininkų tikslais, ir tiesmukiškas pelno siekimas dažnai pernelyg dažnai užgožia natūralią laisvos žiniasklaidos prigimtį. Žiniasklaidos priemonės, kurios pretenduoja būti moraliniu visuomenės autoritetu, dažnai pasitenkina manipuliatoriaus vaidmeniu, nei intelektualiai, nei etinių vertybių požiūriu neiškildamos nė per plauką aukščiau už savo kritikuojamus valdininkus ir politikus.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad Lietuvoje stokojama valstybinio požiūrio sudarant sąlygas kokybiškos žiniasklaidos plėtrai. Apie tai neprabilta net ir šiuo metu, kai kokybiškos žiniasklaidos poreikis išryškėjo kaip niekad aštriai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"