TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kurioje Lietuvoje gyvena ministrė A. Pabedinskienė?

2016 01 06 15:40

Šiemet naujieji metai prasidėjo kaip niekada niūriai – bet kokį žmogiškumo jausmą praradęs Saviečių kaimo gyventojas pražudė du savo vaikus.

Toks elgesys šalyje nepaliko abejingų, visuomenė kaip mat pradėjo ieškoti atsakymų, kas privertė šeimos vyrą pradėti smurtauti, iš namų išvaryti savo sugyventinę ir pražudyti du mažamečius vaikus. Tragiška nelaimė įvyko naktį iš penktadienio į šeštadienį, tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė tik išaušus naujųjų metų darbo dienai ėmėsi spręsti problemą, kuri šalyje jau seniai yra tapusi skauduliu.

Taip, apie vaikus, augančius socialinės rizikos šeimose, kalbama jau seniai. Taip pat seniai raginama imtis priemonių tokių nuolatiniame pavojuje esančių vaikų apsaugai užtikrinti. Deja, atėjo ketvirti ministrės darbo metai, tačiau iki šiol į šią problemą buvo žvelgta vangiai, galima sakyti pro pirštus, lyg realus pavojus vaikų gyvybei šeimose būtų kitos Lietuvos, ne mūsų Lietuvos, problema.

Įvykus kraupiai nelaimei, šiandien galime pasakyti, jog ministrė ne tik neužtikrino būtino didesnio socialines apsaugos sistemos finansavimo, bet ir nesiėmė priemonių tokio tikslo įgyvendinimui, nes, paprasčiausia, tokios problemos savo asmeniniame pasaulyje neįžvelgė. „Man, kaip ministrei, svarbu, kodėl visa sistema – savivaldybių vaiko teisių specialistai, socialiniai darbuotojai, seniūnas, policija, kitos tarnybos – teigia nežinoję apie smurtą šeimoje, o kaimynai teigia ne kartą tai vykus“, – pirmadienį sakė ji.

Aš noriu pasakyti, kad kritikuoti sistemą, o ypač socialinius darbuotojus, yra mažiausiai negarbinga. Jiems – didžiausia pagarba už sunkų ir menkai atlyginamą darbą. Atviros tuberkuliozės formos, palaidi agresyvūs šunys, nenuspėjami girti asmenys – tai mūsų „sistemos“, kovojančios su visais minėtais padariniais, kasdienybė. Deja, tačiau šiandien neretai tos „sistemos“ darbuotojas, pavyzdžiui socialinis darbuotojas, pats yra remtinas, nes gaunamas atlyginimas – vos didesnis nei minimali mėnesinė alga arba dar blogiau, asocialių asmenų gaunama pašalpa.

Dar 2014 metais vien pašalpų ir kompensacijoms nepanaudotų lėšų, kurias skiria valstybės biudžetas savivaldybėms, liko per 80 mln. eurų. Šios lėšos galėjo būti skirtos kiekvienos savivaldybės socialinėms problemoms spręsti, darbo užmokesčiui didinti. Deja, taip padaryta nebuvo. Manau, jog siekiant išvengti panašių tragedijų šeimose, turime dėti visus resursus, jog savivaldybėse būtų paskirti budintys socialiniai darbuotojai, kurie teiktų pagalbą šeimai ne darbo valandomis, tai yra vakarais, savaitgaliais ir švenčių dienomis, būtent tuo metu, kai asocialūs tėvai yra labiausiai linkę girtauti ir nesirūpinti savo vaikais. Lengviausia palikti tai tik pačių savivaldybių atsakomybei.

Už papildomą darbą turi būti keliami ir socialinių darbuotojų atlyginimai, be to, nemažiau svarbu yra sistemingai steigti daugiau vaikų dienos ir moterų krizių centrų, kas šiuo metu daugumai skurdžiai gyvenančių šeimų yra negirdėtos ir neregėtos paslaugos. O vyrų krizių centrai iš viso yra tik pavienių asmenų viešosios iniciatyvos.

Šiandien realybė yra tokia, kad per dieną mes negalime pakeisti girtaujančių šeimų gyvenimo būdo, tačiau mūsų, o pirmiausia ministrės A. Pabedinskienės, užduotis yra išgelbėti Lietuvos vaikus.

Beje, aš tikiu, jog pirmiausia savo vaikų apsauga turi rūpintis tėvai, tačiau tokiais atvejais, kai nuo gėrimo nuprotėjama, valstybė privalo įsikišti atlikti savo esminę funkciją – saugoti šeimą, suteikti jai visas sąlygas gyventi darniai, auginti vaikus.

Mes dažnai kritikuojame tokias įstaigas, kaip Norvegijos „Berneverner“, tačiau ar patys nebūtume ramesni, kuomet nuolatinėje rizikoje augantys vaikai būtų labiau apsaugoti ir tokios tragedijos, kaip įvyko Kėdainių rajone, daugiau nepasikartotų? Galbūt ir mums reikėtų siekti, kad vaiko teisių apsaugos specialistai turėtų didesnes galias priimti sprendimus. Čia manau, daug ką išspręstų vis dar nepriimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų siūlomas įstatymas, kuriame, pavyzdžiui, numatyta galimybė paimti vaikus esant smurtui, taip pat jei jie paliekami be priežiūros. Bet kurgi, netrūksta kolegų, kurie normalia auklėjimo priemone laiko vaiko plakimą diržu.

Nors šiandien Lietuva yra viena sparčiausiai augančių ekonomikų Europoje, o darbo užmokestis tolygiai auga visoje šalyje, vienas iš svarbiausių prioritetų išlieka socialinės atskirties mažinimas tarp regionuose gyvenančių žmonių.

Siekiamas pokytis – pripažįstu – labai sudėtingas, tai nėra naujo pastato ar tilto statyba, tačiau kiekvieno iš mūsų pastanga neatidėliojant ir siekiant pažangos jau šiandien gali mums padėti patiems susikurti tokią šalį, kokioje norime gyventi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"