TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

L.Bielinis teisus: A.Pociaus negalima išleisti į gatvę

2007 05 25 0:00

Pagrindinis prezidento vidaus politikos patarėjas Lauras Bielinis aną dieną nupiešė ašarą spaudžiantį vaizdelį - tokią biliūnišką jungtinę "Kliudžiau" ir "Brisiaus galo" variaciją pasitraukiančio Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Arvydo Pociaus sunkaus likimo tema.

Dramatiniam efektui sustiprinti buvo pridėta šiek tiek sovietinio detektyvo klasiko Julijano Semionovo. Girdi, tokie žmonės (kaip A.Pocius) negali būti išmesti į gatvę, nes bus: a) labai graudu, nes gaila; b) labai baisu, nes mūsų paslaptis sužinos piktieji priešai. Manding, paleistas vienas gatvėje ir nepratęs vaikščioti, orientaciją praradęs A.Pocius iškart paklius į rusų čekistų rankas ir išklos viską, ką žino.

Vadinasi, logiška, kad pirmas žingsnis siekiant išsaugoti karštas valstybės paslaptis - tai parūpinti A.Pociui darbą, kuriame jis turėtų tarnybinį automobilį ir vairuotoją. Taip pat logiška, jog tai gali būti ambasada karštuose kraštuose - toliau nuo Rusijos ir nuo J.Semionovo herojų.

Keistas sutapimas, kad apie gatvę kadaise kalbėjo ir paskui labai gailėjosi dabartinis europarlamentaras Justas Vincas Paleckis. Prieš gerus dešimt metų jis, gindamas tuometinio prezidento Algirdo Brazausko autoritetą, leptelėjo, kad ne "žmogui iš gatvės" suprasti aukštosios politikos vingrybes.

Tai ta pati gatvė, kurioje gyvena maži ir kvaili žmogeliai ir į kurią negalima išleisti A.Pociaus. Kartu tai ta pati gatvė, į kurią galima išvaryti tris Seimo Nacionalinio saugumo komitete liudijusius saugumo darbuotojus. Nes jie yra paprasti, "žmoneliai", o A.Pocius - viršininkas ir valstybininkas.

Tai ta pati gatvė, į kurią negalima išvaryti Turniškių herojų Ryčio Muraškos ir Edmino Bagdono, ministro Zigmanto Balčyčio sūnaus, Abonento, tačiau drąsiai galima išvaryti Kęstutį Masiulį, Dalią Budrevičienę ir kitus nereikalingą nerimą valstybėje kurstančius personažus.

A.Pociaus atveju L.Bielinio nežinia kodėl nedomina įprastas valstybės paslapčių saugojimo būdas - vienos radikalios kolegės žurnalistės žodžiais, "kišti į kaliūzę (kalėjimą)" už išdavystę. Ne, A.Pocius negali būti nubaustas, nes, kaip sakė Kozma Prudkovas, "to negali būti, nes to negali būti niekada". Užtat "kaliūzė" puikiausiai tinka atleistiems kontržvalgybininkams, kurie drįso pastebėti dėmę ant savo viršininko munduro.

Plėtojant toliau L.Bielinio minties skrydį logiška būtų A.Pociaus IQ (intelekto koeficientą) paskelbti valstybės paslaptimi Nr. 1. Tada galėsime rūsčiai bausti visus, kurie atskleis šį skaičių ir taip išduos silpniausią Lietuvos valstybės vietą priešiškoms specialiosioms tarnyboms.

Tik bijau, kad šios specialiosios tarnybos A.Pociaus intelektinę potenciją žino kur kas geriau negu Lietuvos visuomenė. Tikrąsias jo vadovaujamos įstaigos operatyvines galias geriausiai atskleidžia operacija "Damulio statinės". Ieškodamas "kompromato" prieš tariamus "konservatorių kurmius", šlovingasis VSD nustatė strateginę informaciją, kad Vytautas Damulis prieš "niolika" metų už sode įkastas statines kažkam liko skolingas butelį alaus. Ši "strateginė" informacija buvo "meistriškai" perduota "solidžiam" dienraščiui - suprask, šiuolaikiškas VSD šauniai naudojasi informacinės visuomenės teikiamomis galimybėmis. Jei ši operacija yra A.Pociaus VSD galimybių viršutinė riba, priešiškoms specialiosioms tarnyboms nėra ko bijoti - skirtingai nei Lietuvai.

A.Pociaus meninę potenciją demonstruoja Valstybės gynimo tarybai pristatytas grafikos (mišri technika) ciklas "Landsbergis sprogdina Bražuolę ir "Lietuvos rytą". Tą ciklą paskelbti valstybės paslaptimi yra šventa kiekvieno Lietuvos patrioto pareiga. L.Bielinis vėl būtų teisus - A.Pociaus piešinių paviešinimas sukeltų homerišką juoką, kuris pakirstų Lietuvos valstybės pamatus. Šiaip ar taip, tautinė giesmė asocijuoja Lietuvą su "kančia" ir "tamsa", o ne su grafiniu Vytauto Šapranausko lygio humoru.

Kaip matome, L.Bielinio minties skrydis gali nuvesti toli, tačiau dabar paklauskime rimtai. Kodėl Lietuvoje politinė kultūra, politinė valia ir įstatymai puikiai veikia, kai reikia mažą žmogų įmurdyti į purvą ir padaryti dar mažesnį, kaip tai buvo padaryta atleistiems saugumo darbuotojams? Ir tie patys įstatymai staiga tampa patikima didžiūnų apsauga, kai negerbiamas A.Pocius šaltu veidu aiškina, kad savo butus privatizavo teisėtai, "konservatorių kurmius" atleido teisėtai ir "Dujotekanos", solidžių dienraščių bei Albino Januškos paslaptis saugo taip pat teisėtai. Ir po visu tuo biliūnišką parašą suraito prezidento patarėjas. Vadinasi, L.Bielinis leidžia suprasti, jog prezidentas nėra visų prezidentas - jis tik viršininkų prezidentas. O žmonės? Jų vieta gatvėje - tapenti pėstute ir mojuoti rankele pravažiuojančiam kortežui.

Johnas Lockas kitados išaiškino, kad valstybė turi ginti žmonių laisves nuo didžiūnų. Tokia valstybės paskirtis ir veikimas geriausiai atskiria civilizuotą pasaulį nuo laukinio. Lietuvai iki liberalios civilizacijos toloka - čia valstybė gina ne žmones ir net ne didžiūnus, o tik nesugebančius vaikščioti pėsčiomis viršininkus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"