TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Labanakt ir sėkmės, prezidente

2008 04 15 0:00

Nors prezidentui Valdui Adamkui metiniai pranešimai - anokia pirmiena, šis antradienis nebus jam lengvas. Žinoma, Seime nepristigs pagarbos Jo Ekscelencijai ir atidos jo kalbai - V.Adamkaus autoritetas ir reitingai užčiaupia net etatinius parlamento skandalistus.

Tačiau kokia bauginanti bedugnė tarp žėrinčių valstybės vadovo reitingų viršūnių ir situacijos pačioje valstybėje, kurios simboliu galėtų būti žaizdotas griūvantis Gedimino kalnas. Savotiškas Grigaravičiaus sindromas, nors kontrastas tarp buvusio generalinio komisaro populiarumo ir demoralizuotos policijos mažesnis nei tarp V.Adamkaus ir visų kitų valstybės institucijų. Tarkim, Vyriausybės, kurios negerbia net restorane, o premjeras jau ir oficiantams - ne autoritetas. Tačiau dar prastesni Seimo popieriai.

Kuo paversta svarbiausioji atstovaujamos demokratijos institucija? Kur dingo tas išdidus nepriklausomos Lietuvos parlamentas, kuris griovė sovietų blogio imperiją ir nepabūgo net Maskvos tankų? Teliko jo karikatūra: čia jau superkami ne paskiri balsai, o urmu visos frakcijos, Seimo pirmininkai keičiami kaip pirštinės (per vieną kadenciją jau trečias), o nariai savo laisvą mandatą prisimena tik per slaptą balsavimą.

Atmosfera Seime - kaip George'o Clooney filme "Labanakt ir sėkmės" apie makartizmo laikus, kai CBS televizijoje visi pradeda kalbėti pašnibždomis ir baugščiai dairydamiesi. Mūsų tautos atstovus taip pat kausto baimė - parlamentarai bijo specialiųjų tarnybų ir "blakių".

Apie kokį Tautos atstovybės autoritetą galima kalbėti, jeigu net Seimo pirmininkas tėra juokdarys, kurį galima nuversti už šunį ar du tūkstančius litų? Atrodo, prezidento, premjero ir Konstitucinio Teismo pastangomis galutinai Seimas buvo parklupdytas šią kadenciją Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalo metu. Tačiau pati institucija pradėta griauti tada, kai buvo surastas būdas ir priemonės, kaip amortizuoti rinkėjų valią ir rinkimų rezultatus. Nuostabiausia, tai vyksta be jokios rinkimų rezultatų klastotės.

Jau visą dešimtmetį Lietuvoje rinkimų laimėtojai, gavę teisę sudaryti Vyriausybę, nėra išlaikę valdžios visą kadenciją, kaip tai numato įstatymas.

Tai pirmieji savo kailiu pajuto konservatoriai, per 1996 metų rinkimus pasiekę absoliučią pergalę ir patikėję, jog į valdžią atėjo šimtui metų. Tačiau konservatoriams buvo leista pasidžiaugti valstybės valdymu tol, kol "prezidentūrėlė" įgudo pasigaminti specialiųjų tarnybų informacijos ir žiniasklaidos mišinį. Ir vieną žiemos dieną Lietuvos politikos padangę nušvietė fejerverkas "Šri Lankos rytas", pradėjęs Gedimino Vagnoriaus karjeros saulėlydį.

Paskesniems rinkimų nugalėtojams neleisdavo net pergalės šampano išgerti. Sukompromituoti vos pradėję dirbti antrosios Rolando Pakso Vyriausybės nariai, nutvertas meluojantis pakeliui į Maskvą premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas, TV kameroms iškratyta Kazimierai Prunskienei adresuota lygintuvo dėžė (bet šiukštu nieko apie Šv. Andrejaus aukso žvaigždę V.Adamkui, tarsi kunigaikštienės titulas būtų didesnė blogybė nei šis KGB globalios priedangos organizacijos apdovanojimas). Apkalta pasibaigęs trumpas ir nelaimingas R.Pakso prezidentavimas. Ir pagaliau dar vienos rinkimų laimėtojos - Darbo partijos bėdos per valdiškus namus.

Tačiau gal šiai nematomai rankai, specialiųjų ir diplomatinių tarnybų informaciją perduodančiai patikimiems žurnalistams, dera padėkoti, kad ji demaskavo nedorus, net su Rusija susijusius politikus? Arba išvadavo Lietuvą nuo Viktoro Uspaskicho, kuris buvo priverstas sprukti į Maskvą? Bet kodėl šie demaskavimai nevirto valstybės apsivalymu?

Mat tai tik konjunktūros ir aplinkybių padiktuota kova dėl valdžios. Aplinkybėms pasikeitus, V.Uspaskichas lyg niekur nieko grįžo į Lietuvą. Kėdainių milijonierių ir jo pinigus kol kas nugalėjo ne prokurorai ir teisėjai, o advokatas Kęstutis Čilinskas. Ne kokiomis slaptomis specialiųjų tarnybų ir žiniasklaidos operacijomis, bet demokratiniais rinkimais Alytuje.

Realią valdžią atimant iš tautos rinkto Seimo, įkyriai buvo brukamas mitas apie menkus prezidento įgaliojimus. Neva tai bemaž vien reprezentacinė figūra, kuri kaip Anglijos karalienė viešpatauja, bet nevaldo. Tačiau iš tikrųjų nė vienas Lietuvos valstybės vadovas nė iš tolo negali susilyginti savo galiomis su prezidentu. Tai ne tik tradicinis užsienio politikos vykdymas ir įstatymų leidybos iniciatyva, jų pasirašymo arba vetavimo teisė.

Valstybės vadovas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia ministrą pirmininką, tvirtina Vyriausybės sudėtį, premjero teikimu skiria ir atleidžia ministrus.

Prezidentui tenka visa atsakomybė už padėtį teismuose: teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir pirmininką, tris Konstitucinio Teismo teisėjus ir pirmininką, Apeliacinio teismo teisėjus ir pirmininką. Prezidentas skiria apygardų ir apylinkių teisėjus ir šių teismų pirmininkus, taip pat - abiejų pakopų administracinių teismų teisėjus ir pirmininką. Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia generalinį prokurorą, Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovus (STT), taip pat jų pavaduotojus, kariuomenės vadą, teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras. O kur dar ambasadorių (Vyriausybės teikimu), įvairių tarybų ir komisijų narių skyrimas.

Kokia galybė teisių ir jokios atsakomybės? Šiaip ar taip, prezidentas, kaip vienintelis tiesiogiai visos tautos rinktas valstybės vadovas, nuo nieko nėra priklausomas, saistomas tik priesaikos ir Konstitucijos. Kaip neramiai miegotų visi korumpuoti politikai ir pareigūnai, jeigu prezidentas pradėtų kontroliuoti jam pavaldžią visą teisėsaugą: tarkim, kartą per savaitę prezidentūroje atsiskaitytų generalinis prokuroras, VSD ir STT vadovai, valstybės kontrolierė?

Bet apie valstybės vadovo atsakomybę stačiai netaktiška užsiminti. Nekalbant apie kritiką. Per dešimtmetį apie V.Adamkų susiformavo sluoksnis žmonių, kurie jį sergsti lyg ateistinę ikoną. Šios komandos net šviesiausi protai V.Adamkaus atžvilgiu praranda bet kokią kritiškumo dvasią ir intelektualinę nepriklausomybę - jiems prezidento kritika yra tabu, lyg magiškos visuomenės žyniams. Jeigu kam nepatinka žodžiai "valstybininkų klanas", galima šiuos žmones vadinti elitu, naująja nomenklatūra ar net vidine V.Adamkaus partija, kuri nukonkuruoja oficialiąsias partijas ir nesuinteresuota jų stiprėjimu.

Tačiau V.Adamkus neišvengė kiekvieno autoritaristo likimo: ilgainiui jo aplinkoje vis mažėja stiprių, savarankiškų ir maištingų asmenybių, jas išstumia vidutinybės, kurios už savo meilikavimus tikisi ordinų, ambasadorių ir kitokių postų. Pirmąją kadenciją šalia V.Adamkaus buvo Darius Kuolys, antrąją - Božena. GOOD NIGHT, and GOOD LUCK, prezidente.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"