TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laikas namo

2011 06 02 0:00

Santykiai su Lenkija reikalauja ryžtingų politikos pokyčių.

Gražu, kad į Lietuvos problemų sprendimą įsitraukia jaunoji karta. Turiu galvoje neseniai Rytų Europos studijų centro pristatytą analitinę apžvalgą, kuri Lietuvai nežada nieko gero ir ateityje: Lenkijoje pasirėmusios radikaliomis nacionalistinėmis idėjomis tiek konservatorių "Teisė ir teisingumas", tiek liberalų Piliečių platforma sutelkė didžiąją - 60-70 proc. - elektorato dalį ir dabar, kovodamos tarpusavy, savo rinkimų retoriką koreliuos griežtindamos santykius su Lietuva. Po to, kai Lenkija išlygino santykius ir su Rusija, ir su Vakarų Europos valstybėmis, kurios užėmė beveik besąlygišką bendradarbiavimo su Rusija poziciją, vieninteliu rinkimams tinkamu Lenkijos tarppartinių kovų lauku tampa vadinamasis lenkų Lietuvoje klausimas. Ši ilgalaikė Lenkijos vidaus politikos tendencija yra svarbiausia pranešimo žinia, kurios neišgirsti negalima.

Rytų Europos studijų centro analitikai pateikia ir samprotavimų, kaip apginti Lietuvos interesus kartu pagerinant santykius su Lenkija. Pagrindine linija jie laiko Lietuvos Seimo priimto naujojo Švietimo įstatymo apgynimą nusileidžiant Lenkijos reikalavimams įteisinti asmenvardžių lenkišku raidynu rašymą asmens dokumentuose ir vietovardžių bei gatvių pavadinimuose.

Čia tenka pasakyti centro nuostatų kritiką.

Pirmiausia, analitikai užima iš principo ydingą - gynybinę - tarpusavio santykių poziciją, kuri gal ir gali būti laikoma tradicine, tačiau Lietuvai iki šiol ji beveik be išimčių nerezultatyvi: XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos vardo pasaulio žemėlapiuose jau nebebuvo, o XX amžiuje ilgai gyvenome savo nacionalinę valstybę reprezentuodami laikinojoje sostinėje ir klausydamiesi nepabaigiamų Lenkijos priekabių bei ultimatumų.

Antras labai svarbus šių "nuolaidų" siūlymo aspektas - reikalavimas Lietuvos teritorijoje įteisinti "asmenvardžius originalo forma" - yra šiuolaikine terminologija pridengtas bandymas grąžinti mus į XIX amžiaus pabaigą panaikinant tą ribą, kurią lietuvišku raidynu be lenkiškų diakritinių ženklų nubrėžė Vincas Kudirka, garantuodamas principinį lietuvių literatūrinės kalbos ir raštijos plėtros netapatumą lenkų kalbai bei raštijai ir iš slaviškųjų kultūrų sugestijų suorientuodamas į savo baltiškojo tapatumo paieškas. Tai nepaprastos reikšmės kūrybinis aktas, tik tautos intelektas jo dorai dar neperprato ir neįvertino. "Asmenvardžių originalo forma" rašymo legalizavimo reikalavimas nėra lenkų tautinės bendruomenės Lietuvoje problemų sprendimo būdas - tai viso labo Lenkijos bandymas pasinaudojant ta bendruomene atkurti kadaise prarastas kultūrinės įtakos Lietuvai galimybes. Jeigu "taškelių ir varnelių" klausimą Lenkijos politinės jėgos ir toliau bandys daryti savo valstybės politika, mes tai turėsime traktuoti kaip kultūrinę agresiją, turinčią ir labai rimtų politinių pasekmių.

Centro analitikų siūlomos nuolaidos ne išspręstų, o tik pagilintų lenkų ir lietuvių santykių problemas. Pati Lietuva turėtų keisti įstatymus ir net Konstituciją. Sunku įsivaizduoti visos tos maišaties pasekmes.

Sparčiai kintant ir pasaulio, ir Europos Sąjungos (ES) situacijai, Lenkija, sekdama Prancūzija ir Vokietija, savo geopolitinius prioritetus ir joms atstovaujančias jėgas jau perorientavo, tik mes dar ir atrodome, ir elgiamės kaip kuproti senukai. Jaunimui tai neturėtų tikti. Lenkijai bylojantis Lietuvos balsas turi būti orus ir ryžtingas. Tokių intonacijų Lietuvos užsienio politikoje jau girdėti.

Jį turi rezonuoti ir stiprus tarptautinis užnugaris.

Lietuva ES netgi dabar, kol ji dar negalutinai federacinė, daugeliui yra ir liks užkampis, geriausiu atveju - nedidelė Baltijos rytinės pakrantės paplūdimių juosta, tiesa, su gana neblogu uostu.

Norėdama nesusigerti į Europos smėlį ir į ateitį išsiveržti su bent kiek patikimesniu gyvybiniu potencialu, Lietuva privalo peržvelgti savo istorijos klaidas, o jas taisydama kaip vieno iš pirmųjų darbų imtis kitados iš rankų išmuštos misijos - nelaimingąją Prūsų žemę iš grėsmės Europai zonos paversti Europos santaros žeme. Jeigu Prūsija būtų tapusi integralios Baltų valstybės dalimi, Prūsija kaip Europos Vakarų-Rytų slenksčio problema būtų buvusi nebe Slenksčio kontrolės, o Europos centro kūrimo vieta: Baltų valstybė seniai būtų buvusi Europos balanso ašis. Istorija susiklostė taip, kad didele dalimi ir dėl dienos švieson kylančios Lenkijos kaltės Prūsija iš pradžių tapo germanų imperializmo lopšiu, o dabar yra slavų imperializmo citadelė, Maskvos vakarinis forpostas Europoje. Istorijos imperatyvas toks: jeigu Europa nori pagaliau atsikratyti jos centre užkastos parako statinės, Prūsija negali priklausyti nei Maskvai, nei Berlynui, tuo labiau - Briuseliui, - ji tegali priklausyti Europai. Kokiu pavidalu tai bus įforminta - europiečių (kartu su rusais) reikalas. Kad niekas kitas Europoje imtis šios epochinės iniciatyvos negali, tik Lietuva, - tai tarsi savaime suprantama: Lietuva yra laisva, nes neturi ką prarasti, o kitos šalys yra įklimpusios vilčių, siekių, sutarčių sąlygojamo politinio korektiškumo pelkėse. Lietuva neturi ką prarasti, nes stovi ties savęs galutinio praradimo riba, o įgyti gali - mažų mažiausiai - pačią save: gyventi norinčią ir galinčią.

Ką mes turėtume ir galėtume padaryti pirmiausia?

Atsisakiusi miuncheniškos tradicijos politinio korektiškumo, Lietuva galėtų absoliučiai legalia tarptautine kalba imtis atstovauti Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities žmonių siekiui tapti nepriklausoma respublika. Situacijoje, kai yra galimas Kosovo pripažinimas, Pietų Osetijos ir Abchazijos sukūrimas, kai agentai vaikšto po Vilnių, agituodami pasirašyti už Vilnijos lenkų autonomiją, orientuotą, matyt, į liūdnojo atminimo "Vidurio Lietuvos" prijungimo prie Lenkijos scenarijų, Baltijos (ar kitaip pasivadinti galinčios) respublikos susikūrimas, referendumą stebint visiems įmanomiems stebėtojams, galėtų įvykti kaip visiškai skaidrus ir teisėtas aktas.

Visa įvykių eiga suka tokių įvykių link. Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų susitarimu Tarybų Sąjungai administruoti perduoto Karaliaučiaus juridinis statusas seniai pasibaigęs. Helsinkio susitarimų dėl sienų nekintamumo nutarimai seniai problemiški dėl tos paprastos priežasties, kad tas galias vykdyti gavusios Tarybų Sąjungos irgi seniai nebėra. Rusija, kaip TSRS teisių ir pareigų perėmėja, kai kurių ne tik pareigų, bet ir teisių atsisako, ir klausimas, kiek Karaliaučiaus krašto valdymas tradicijos teise yra juridiškai pamatuotas, yra visai teisėtas. Lenkijai nesiliaujant kalbėti apie Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos "kresus", galima būtų kelti klausimą ir apie visos Prūsijos teritorijos suvienijimą. "Kresų" politiką "uždarius", galima būtų nekalbėti apie visą Prūsiją, pakaktų išspręsti Rytprūsių deokupavimo ir demilitarizavimo klausimą. Pirmajame atkurtosios Lietuvos Respublikos dešimtmetyje jis buvo gerokai pastūmėtas į priekį. Baltijos Asamblėjoje kaip problemą vėl jį kelti dabar būtų visiškai realu. Tai naujų užsienio politikos galimybių versmė ieškant aktyvaus lygiateisiško Lietuvos santykio ne tik su Rusija, bet ir su Lenkija.

Karaliaučiaus demilitarizavimas kaip šio regiono problemos raktas šiandien jau nebe Maskvos, bet dar ir ne Briuselio rankose. Jis pačiame Karaliaučiuje. Nepamiršti, kur jis yra, galėtų stipri Lietuvos europarlamentarų komanda, jeigu ji būtų bent kiek panaši į TSRS liaudies deputatų komandą Maskvoje, suradusią slaptuosius Molotovo ir Ribbentropo protokolus. Deja, didžioji Lietuvos dabartinės komandos dalis užsiima Lietuvos šmeižimu arba savilaida. Gal lietuviai galėtų išsirinkti patikimus, specialia sutartimi su tauta susaistytus atstovus bent jau ateinančiai Europos Parlamento kadencijai?

Būtent jie turėtų vieningai veikti, ir kontroliuodami ES didžiųjų valstybių "Mistralio" tipo pirkimo ir pardavimo sutarčių geopolitinį pagrįstumą, ir reikalaudami iš prekiaujančiųjų šalių atitinkamų įnašų į akivaizdų demilitarizavimo procesą Europos centre. Ką pagaliau reiškia ir branduolinių bombų dislokavimas netoli Lietuvos sienų Astrave ir Baltijske? Rusija su mumis paprasčiausiai nebesikalba, o veikia. Lenkija jau irgi imasi veiksmų. Ir ne dėl to, kad Lenkijoje atsirado karštakošių, kaip sako kai kurie Lenkijos politikai, o todėl, kad Lietuva pradeda atsitokėti. Pats laikas Lietuvos regionavimąsi į pietus pripažinti buvus dar viena apmaudžia istorine klaida: Didžioji Lenkija savęs neįsivaizduoja be "kresų", ją remianti Prancūzija mato galimą dviejų greičių Europą, abi šios politikos Lietuvai ne tik nepriimtinos, bet ir pragaištingos, todėl europinio regionavimosi kryptimi vėl, kaip ir Sąjūdžio bei pirmaisiais Nepriklausomybės metais, reikia laikyti šiaurinę integraciją.

Regioninės integracijos politikos projektas Lietuvai būtinas. Reproduktyvi gali būti tik ne mažiau kaip 10 mln. gyventojų turinti šalis. Sąjūdžio metais mes klejojom apie 10 mln. lietuvių išauginusią Lietuvą. Dabar, jeigu nenorime savo miestus pritutinti imigrantų, apie savo geopolitinių tikslų įgyvendinimą galime kalbėti tik ieškodami laikinų mūsų gyvasties reprodukciją garantuojančių sprendimų.

Tiesą sakant, labai smarkiai ieškoti jų ir nereikia: švedų ir mes, ir latviai, iš dalies ir estai, jau senokai esam laikomi Švedijos "finansine provincija". Kaip parodė 2008-2009 metų "finansų krizė", kuri buvo ne kas kita, kaip grobuoniškos skandinavų bankų ir neatsakingos mūsų valdžios veiklos rezultatas, turime permąstyti ir naujai - su visa galima atsakomybe - įprasminti mūsų priklausomybę nuo skandinavų bankų bei tų šalių ekonomikos, visa tai įforminant Šiaurės Tarybos ir Baltijos Asamblėjos, Ministrų Tarybos ir Prezidentų oficialių dokumentų lygmeniu.

Nauja yra primiršta sena.

Švedijos instituto išleistoje "Švedijos istorijoje" Larsas O. Lagerkvistas rašo: "Suirus Sovietų Sąjungai padidėjo Švedijos susidomėjimas Baltijos regionu - šalis vykdo taikią XVII a. politikos versiją." Ji tikrai kol kas dar nekvepia kokia nors nauja Poltava. Tada Lietuva buvo kiaurai polonizuota, nors ir tada netrūko galvų, bandžiusių pasinaudoti švedų korta. Šiandien mes nepalyginamai laisvesni nuo lenkų. Jeigu leidžiame švedams veikti tikrai XVII amžiaus dvasia, gal galėtume ir privalėtume pareikalauti bent jau atsakomybės XXI amžiaus dvasia? Nemanau, kad dėl to jie dar kartą ir dar stipriau užsuktų mūsų verslo finansavimo kranelius (beje, ir šiandien dar gerokai prisuktus!)

Santykius su skandinavais iš švedų finansų šešėlio ir ūkinio piratavimo (danų kiaulidžių) lygmens pakėlus į regioninio politinio bendradarbiavimo lygmenį kokiu nors Europos Šiaurės matmens projekto pavidalu, Karaliaučiaus demilitarizavimo ir jo suverenumo juridinio legalizavimo problemą galima būtų spręsti taip pat kur kas greičiau ir efektyviau, prie viso to pridedant ir kolektyvines Baltijos jūros atgaivinimo pastangas.

Vienas pražūtingiausių Lietuvai mentalinių stereotipų buvo kartu su krikščionybe primestas "ėjimo į Vakarus" mitas. Realybėje jis tapo Lietuvos ėjimo į Lenkiją faktų virtine. Tik XX amžiaus pradžioje lietuviai tą grandinę sugebėjo nukirsti.

Sąjūdžio metais buvo suvokiama, kad, išsivadavus iš Rytų įtakos, mums dar kartą teks išgyventi tą "ėjimo į Vakarus" per Lenkiją paradoksą. Bet tik tada, kai pamatysim to "žygio" iliuzoriškumą ir pragaištingumą, galėsime galutinai išsivaduoti. Tam tikru sukrėtimu tapo gyventojų surašymo duomenys. Pamažu atsiskleidžia ir mūsų "strateginis partneris". Atėjo metas, kai "žygio į Vakarus" vėliavos turi būti pakeistos "žygio į save" šūkiais. Trumpiausias kelias namo - per Prūsiją.

Esame gerokai nudrengti. Savų ir svetimų. Bet dar negalutinai praradę norą gyventi Lietuvoje. Reikia žiūrėti, kas galėtų padėti, atnešdamas mažiausiai skriaudų. Ir vieni, ir kiti slavai jau parodė. Kitokio, negu slaviškas, mentaliteto erdvė būtų labai pravarti mūsų laisvėjimui, mūsų mokymuisi gyventi savo žemėje ir iš savo žemės.

Naujas geopolitinis susiorientavimas - per ilgalaikį tarptautinį atsiribojimą nuo Lenkijos pasukant į Šiaurės matmens baltiškąjį aktualizavimą - yra ta galimybė, kuri teiktų naują konsolidaciją Lietuvai ir patikimesnę taiką Europai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"