TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laiškai kaip į balą (2)

2008 10 04 0:00

Čia bus nebe laiškas ir ne koks paklausimas, o tik anuometinis atgarsio nesulaukęs siūlymas mūsų Aukščiausiajai Tarybai ir visai lietuvių tautai.

Buvo praėję lygiai trys mėnesiai nuo Kovo 11-osios. Mes nesukiužome patyrę sovietinę blokadą, buvome "vilčių turtingi ubagai", todėl tikėjausi, kad ir toliau sugebėsime stebinti save ir visą pasaulį.

Mano cituojamą projektą savo parašais buvo parėmę 25 deputatai, bet jis subyrėjo atsimušęs į mūsų realybę ir nepasiekė adresato - tautos, kurioje vis dažniau, vis nekantriau skambėjo reikalavimas: "Duok! Duok! Duok!.. Duok tuoj pat ir daugiau negu davė anie". Mūsų Tėvynė Lietuva nuo 1940 metų neteko maždaug trečdalio savo gyventojų. Neįmanoma suskaičiuoti visų materialinių, moralinių skriaudų ir praradimų. Mums teks atgaivinti ne tik sujauktą krašto ūkį, sukurti normaliai veikiančią ekonomiką, teisėtvarką, socialinę rūpybą, mokyklas ir kitokius kultūros židinius. Visa tai turėsime padaryti MES, išgyvenę baisias represijas, penkis dešimtmečius mulkinti, demoralizuoti, tačiau įveikę neryžtingumą ir savo širdyse išsaugoję Laisvės, Teisingumo ir žmogiško orumo siekius.

Stiprindami atkurtą nepriklausomą valstybę mes labai norėtume teisingumo labui bent iš dalies atlyginti Lietuvos žmonėms materialinę žalą už nusavintą žemę, trobesius, gyvulius, padargus ir kitokį turtą. Miestuose - už nacionalizuotą visų rūšių kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Tačiau kas beatlygins visiems nukentėjusiems, sušaudytiems, numarintiems šalčiu ir badu? Tūkstančiams tremtinių, palaidojusių Eurazijos platybėse artimuosius, savo jaunystę, sveikatą? Tiems, kurie su ginklu išėjo į miškus turėdami vilties bent jau numirti Lietuvoje? Arba tiems, kurie viską palikę traukėsi nuo raudonojo maro į Vakarus?

Kiekvienas socialistinio lagerio belaisvis turi teisę paklausti: kas man atlygins už tokį gyvenimą, už penkis baimės ir skurdo dešimtmečius, už partokratijos savivalę?

Tad kiek prireiktų laiko visų rūšių skriaudoms apskaičiuoti, pasverti, kad niekas neliktų nuskriaustas ir užgniaužęs pagiežą? Juk bolševikmečio skola - tarsi neaprėpiama jūra, o Lietuvos išteklių - kaip iš klevo sulos. Kad medis nenudžiūtų, jo negalima per daug išgręžioti.

Būtų pasielgta išmintingiau ir doriau, jeigu atsigaunančios Tėvynės sūnūs dabar nebūtų gundomi bylinėtis su savo Motina arba tarpusavyje, kuriam priklauso daugiau dalies. Todėl mes kreipiamės į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, į visus Lietuvos žmones su tokiu siūlymu ir pašymu:

Tegul didesnė ar mažesnė mums neatlyginta skola bus paaukota stiprėjančiai mūsų Tėvynei kaip anuomet savanorių kraujas ginant nepriklausomą Lietuvą, kaip jokiais pinigais neįvertintas, tačiau prasmingas mokestis už Laisvę, už Nepriklausomybę, už žmonišką gyvenimą mūsų vaikams. Kuo daugiau Tėvynei būsim paaukoję, tuo labiau ją saugosim, stiprinsim ir jausim, kad ji - visų mūsų dalis.

Deja, šis mano raginimas didesnio pritarimo nesulaukė. Kaip žalia varlė pliumptelėjo į balą, ir vienas "vilčių turtingas ubagas" pasijuto biednesnis. Tačiau pats tuo laišku tikėdamas net nemėginau susigrąžinti tėvų žemės prie Lėvens ir Pasvalio. Gal tokių naivuolių atsirado ir daugiau. Galbūt tokiu tikėjimu galėčiau paaiškinti dar vieną savo laišką, kuris nesulaukė atsakymo.

1991 metų gruodžio 10-ąją parašiau Jo Eminencijai kardinolui Vincentui Sladkevičiui, o nuorašą išsiunčiau tuometiniam premjerui Gediminui Vagnoriui:

"Jūsų Eminencija,

Aukščiausiosios Tarybos deputatai dažnokai klausinėja rūpimais klausimais Vyriausybės narius, tačiau, ko gero, būsiu pirmas, kuris su širdgėla esu priverstas kreiptis į Jus ir į Lietuvos vyskupus.

Pirmiausia prašyčiau permesti akimis prie šio laiško pridėtus Vyriausybės potvarkius. Iš jų matyti, kad mūsų valstybės vadovai labai dosnūs, dar pasakyčiau - pavojingai dosnūs, nes tas malones dalija nesiklausdami nei parlamento, nei Lietuvos žmonių. Aš drįsčiau paklausti Katalikų Bažnyčios vyskupų, ar jie apgalvotai elgiasi šiuo sunkiu Lietuvai metu beatodairiškai reikalaudami iš valstybės vadovų ne tik grąžintinų bažnyčių ar buvusių vienuolynų, bet ir kitokių pastatų, kurie greičiausiai dar ilgai liks apytušti, kai miestuose jaučiamas katastrofiškas pastatų stygius. Dažnai nukenčia muziejai, neįkainuojamos kultūros vertybės.

Šį skaudoką laišką mane privertė rašyti tam tikras vyskupų spaudimas Lietuvos Vyriausybei, dėl kurio atsirado G.Vagnoriaus pasirašytas nutarimas Nr. 532 "Dėl bažnyčių (religinių konfesijų ir jų institucijų) žemės". Tos žemės, kurių dabar neleidžiama privatizuoti, dažniausiai glaudžiasi prie bažnytkaimių ir miestelių, kur gyvena dauguma žemdirbių, dešimtmečiais alintų kolūkiečių, kuriuos dabar skatiname pasidaryti ūkininkais. Susenę, paliegę jie norės įsigyti bent nedidelį sklypą arčiau namų, ir čia jiems bus pasakyta: NE! Ši žemė klebonijos arba vienuolyno!

Anksčiau ar vėliau šis "Užkeiktuosius vienuolius" primenantis Lietuvos vyskupų "laimėjimas" gali skaudžiai smogti Lietuvos patriotinėms jėgoms ir visų pirma pačiai Katalikų Bažnyčiai. Iš kairės ir dešinės girdžiu vis garsesnį murmėjimą ir esu tikras, kad po šituo laišku pasirašytų nemažai deputatų. Tačiau nesiekiau savo nerimu dalytis su kolegomis. Drįstu ir vienas siūlyti kaip galima greičiau pasirūpinti, kad minėtasis nutarimas Lietuvos Vyriausybėj būtų atšauktas.

Šventų Kalėdų proga linkėdamas Jums kuo daugiau mūsų Aukščiausiojo malonių, Jus nuoširdžiai gerbiantis..."

Nesu tikras, kad šis mano laiškas būtų esmingai paveikęs Lietuvos Bažnyčios hierarchus. Greičiausiai jiems patiems užteko savos išminties atsisakyti tų žemių, kurios nuo senų laikų priklausė Lietuvos parapijoms. O apie visa kita šį kartą patylėkim, nes ir Bažnyčios dignitoriai tokie pat žmonės. Žinoma, būtų gerai, kad Gerosios naujienos skelbėjų širdyse tilptų daugiau patriotizmo, išminties, meilės savo tautai. Ir daugiau susirūpinimo, kad ji per daug neužpelkėtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"