TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laisvė mėgti rusus

2015 03 21 6:00

Andrius Mamontovas pasakė, kad sovietmečiu vogti iš mėsos kombinato buvo tarsi kova prieš sistemą. Kūrybingas požiūris. Mano manymu, tai buvo baisios sovietinės žmonių demoralizacijos ženklas ir išraiška. Moralinė atmosfera tokia, kad vogti – norma. Be skrupulų, tabu. 

Vogti tiesiog, be „pasiteisinimų“. Nors labai žemiškas pasiteisinimas – amžinas, visuotinis stygius, deficitas, tuščios parduotuvių lentynos. Buvo tokia lyg daina, lyg skaičiuotė, lyg skanduotė: „Nei mėsytės, nei dešrytės, tik raudonos vėliavytės... Ačiū, ačiū tau, tėvyne, už talonus patalynei.“

*

Prašvilpė Kaziuko mugė. Pelnas ir nuostoliai suskaičiuoti. Dabar jau tik patys čia viešėję ukrainiečiai prekybininkai pasakytų, kiek jiems teko atlaikyti rusakalbių praeivių išpuolių, įžeidinėjimų, prakeiksmų. Stebėjau ganą pikantišką sceną. Rusakalbė mokė ir auklėjo: ukrainiečių meistrų ryškiai, spalvingai ištapytos medinės lėkštės, padėklai, vazos negalinčios būti pristatomos kaip ukrainiečių tautodailė, nes čia juk grynai ir visiškai rusiškas raštas, rusiškas menas, rusų turtas, kuriuo kiti įžūliai naudojasi.

Bukumo ir primityvumo viršūnė? Žinoma, bet ne tik: įsikalbėtasis ir prisiskirtasis „vyresniojo brolio“ mesianizmas. Šovinizmas. Tos pačios tamsybės, dabar apgaubusios Rusiją.

Ir tarsi laiko mašina nunešė į tą sovietinę moralinę atmosferą, kai, pavyzdžiui, Vilniaus troleibuse bet kokia nusmurgusi rusė (oi, ne visos buvo nusmurgusios – bet čia kita kalba) galėjo sukelti triukšmingą skandalą, kad kokia nors įlipusi studentė ne taip stovi, ne ten atsistojo, ne taip atrodo.

Laiko mašina grąžina atgal. Myliu Laisvę.

*

Rusus irgi myliu. Ne du ir ne tris. Vienas jų – Kirilas. Serebrenikovas, maskvietis režisierius. Rygoje pastatė spektaklį apie Janį Rainį.

Stojo ginti provincijos popų užsipulto kolegos, Novosibirsko operos ir baleto teatre pastačiusio operą „Tanhoizeris“. Beje, teismas paskui režisierių išteisino.

Kirilas Serebrenikovas feisbuke pareiškė: „Kad cerkvės tamsybininkai puola operą „Tanhoizeris“ ir režisierių Timofejų Kuliabiną, – gėda. Rusijos gėda. Tai yra tai, ką reikia slėpti, ko reikia gėdytis, tarsi dabar, XXI amžiuje, staiga būtų ištikęs viduramžių buboninis maras. Susitiko tie, kas negalėjo susitikti – Wagneris ir provincijos popas. Niekas pasaulyje neįtarė, kad jų keliai kur nors galėtų susikryžiuoti. Kur Wagneris, kur šiuolaikinė operos režisūra ir kur tas tamsybininkas popas, kuris, nematęs spektaklio, rašo skundą? Jis nusprendė, kad šis pastatymas įžeidžia jo religinius jausmus? Jeigu popo religiniai jausmai iš viso gali būti įžeisti, vadinasi, jis netikintis, vadinasi, jis – šarlatanas arba pagonis. Turime reikalauti nutraukti mūsų kolegų persekiojimą dėl tokių juoką keliančių priežasčių. Novosibirske, pabusk. Nedarykite sau gėdos. Antraip tie niekšai tamsybininkai ateis „įsižeidinėti“ pas jus.“

Bravo, Kirilai. Tos pačios tamsybės rangosi ne vien iš Kremliaus, bet ir iš priecerkvių.

Dar jis parašė atvirą laišką, kuriame priminė „Pussy Riot“ istoriją. Maištingosios grupės merginos buvo nuteistos. Režisierius išvedė paralelę: tada cerkvininkai piktinosi, baisėjosi, alpo dėl įžengimo į neva jų teritoriją, o dabar patys skverbiasi į meno teritoriją ir graso kumščiais. Čia – Laisvės valdos, taip rėžė jiems Kirilas Serebrenikovas.

Nepamirštama, kaip „mūsiškiai“ solidarizavosi su „Pussy Riot“ protestu. Ak, taip, mes juk švelnučiai, subtilučiai, diplomatučiai ir – svarbiausia! – už popiežių šventuoliškesni.

*

Baigdamas blokšiu blogą žinią apie kitą režisierių. Maskvietis Rimas Tuminas prašneko apie grįžimą. Net ir promaskvietiškai nusiteikęs režisierius nebenori ten būti? Maskva nebetiki jo ašaromis? Ar taip, ar taip – prastas ženklas. Nors dar blogiau būtų, jei grįžtų čia nusiteikęs, na, gal ir ne promaskvietiškai, bet vis tiek – čia būti ten ir pilti vandenį ant „ten“ malūno ar šiaip nudirbti smulkų demoralizavimo darbelį.

Nors mes nuolat silpninami ir demoralizuojami, esame dar gana stiprūs. Ačiū, Laisve.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"