TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laisvė rinktis ar atsakomybė?

2012 09 08 6:37

Šalin tradicijas. Tegyvuoja laisvė pasirinkti. Taip galima apibrėžti Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), vadovaujamos liberalų, Rugsėjo 1-ąją, Mokslo ir žinių dieną. Todėl vienos, visiems bendros šventės šiais metais Lietuvoje kaip ir nebuvo.

Mokykloms leista pasirinkti, kada joms patogiau pradėti mokslo metus: rugsėjo 1-ąją ar rugsėjo 3-iąją. Tėvai ir seneliai, norintys pasveikinti savo vaikus ir anūkus gražios šventės proga, tomis dienomis buvo priversti kelti klausimą, niekaip netelpantį į skelbiamo "sveiko proto" rėmus. Kada sveikinti Rugsėjo 1-osios proga: rugsėjo 1-ąją ar rugsėjo 3-iąją? Todėl rugsėjo 1-ąją prie vienų krašto mokyklų buvo kaip visada linksma ir triukšminga nuo vaikų krykštavimo, o prie kitų - mirtina tyla. Tomis dienomis dingo bendrumo jausmas, būtinas kiekvienai žmonių bendruomenei, tautai, valstybei, kaip ir pagarbus požiūris į tradicijas, kultūrą, istoriją. 

Jeigu nėra tokio ryšio, jei nėra glaudžių saitų tarp žmonių, o krašte gyvena tik individų visuma, tauta greitai išsivaikšto, ieškodama, kur geriau, patogiau, nes neturi viduje to, kas skatintų bendromis pastangomis atlaikyti užplūdusias negandas, ypač krizės metais. Tada kiekvienas yra priverstas pats kaip gali ieškoti išsigelbėjimo, nes tai irgi garantuoja laisvė pasirinkti. O kur valstybės atsakomybė už joje gyvenančius žmones, tautą, jos likimą? Jos lyg ir visai nėra.

ŠMM turi ne tik sudaryti sąlygas jaunam žmogui gauti žinių, bet ir skatinti jį mylėti savo tautą, savo valstybę. Kultūros ministerija taip pat negali likti nuošalyje. Ji turi prisidėti kuriant kultūringą visuomenę, žinančią pasaulio kultūrą, ir leisti suvokti, pajusti savo krašto, tautos šaknis. Tačiau abi valstybės institucijos labiau pabrėžia individo ir didelių pinigų laisvę, o ne tautos laisvę vystytis ir tobulėti.

Tada įvairių projektų kūrimas tampa svarbesnis net už tuos, kam tie projektai turėtų būti kuriami. Jie lieka tik pinigų lagaminas, prie kurio šildosi "grupė draugų", galbūt ir mūsų ministrų, kitų aukštų ministerijų valdininkų pažįstamų. Net kuriamų mokyklos programų sėkmė neretai priklauso ne tiek nuo jų turinio, kiek nuo galios žaidimų ŠMM. Ir tai pripažįsta programų kūrėjai.

Praėjus daugiau kaip 20 metų nuo mūsų valstybės atkūrimo, turime konstatuoti, kad mūsų mokykla iki šiol nepadarė to, ką pavyko padaryti tarpukario Lietuvos mokyklai: išugdyti savo kraštą mylinčius žmones, kurie negandoms atėjus neišsibėgioja, o stoja mūru už jį ir mūsų laisvę. Tautinės mokyklos koncepcija, skelbianti dėmesį ir savo tautos kultūrai, buvo sunaikinta brukant įvairias švietimo programas iš užsienio. Sunaikinta savų "ekspertų" rankomis.

Dabar ŠMM vadovauja žmonės, atsainiai žiūrintys į nepriklausomybės patriarchą Joną Basanavičių, o mokyklų programose vis dar trūksta dėmesio didvyriškiems mūsų istorijos puslapiams. Lietuvos istorijoje žmonės raginami būti savikritiški, novatoriški ir nebijoti ją piešti tamsesnėmis spalvomis. Neretai tokio požiūrio kūrėjai dirba ir kitų šalių užsakytose programose, perima jų žvilgsnį į mūsų istoriją.

Bendrumo jausmą, tautos ir kultūros šaknis naikina ir tai, kad turime ne vieną Lietuvos istorijos ar lietuvių literatūros mokymo versiją ir vadovėlį. Teigiama, jog taip sudaroma kuo didesnė laisvė pasirinkti. Tačiau jei vieni mokysis vienokios Lietuvos istorijos ar literatūros, o kiti - kitokios, ar gali susiformuoti tauta, kurią kas nors sietų. Skirtingų autorių knygų galima pasiskaityti ir ne mokykloje. Tuo pat metu į mokyklų programas jau siūloma įtraukti labai kryptingas svetimas programas, kurios pakerta tautos tradicijas ir moralės normas.

Prieš keletą metų ŠMM lyg iš šalies stebėjo bandymus į mūsų vaikų ugdymą įtraukti kontroversišką "Gender Loops" programą, aukštyn kojomis vertusią vaikystėje girdėtas pasakas apie drąsaus jaunikaičio ir princesės meilę. Buvo siūloma tikėti tikra dviejų princų meile. Tik visuomenės protesto balsai privertė sustabdyti šį projektą. Dabar ministerijos valdininkai taip pat ramiai stebi procesą, kai į mūsų vaikų darželius bandoma įbrukti programą, kuria remiantis berniukai būtų skatinami elgtis kaip mergaitės, mergaitės - kaip berniukai, o kad nekiltų klausimų dėl savo lyties, ir vieni, ir kiti pasivadintų Iksėmis ir Kaksėmis. Paskui vaikų būtų klausiama, kokios lyties atstovais jiems patiko būti.

Šis projektas iki šiol užrakintas po devyniais užraktais. Sakoma, kad su visu programos tekstu visuomenė galės susipažinti tik tada, kai Lietuvos valdžios institucijos jai pritars. Jeigu visuomenė nesukrus, projektas bus priimtas, nes ir ŠMM pareiškė pastabų tik dėl to, kad kai kurie teiginiai blogai išversti į lietuvių kalbą, tad gali kaitinti nereikalingas aistras. Kol minėta programa svarstoma, pasklido informacija apie Lietuvoje taip pat imtą finansuoti labai panašaus tikslo siekiantį projektą "Vaivorykštės šeima". Jo interneto puslapyje jau pasirodė straipsnių, kuriuose teigiama, esą vienos lyties partnerių sukurtose šeimose ir vaikai auga sveikesni, geresni nei tose šeimose, kurias Lietuvoje buvome įpratę matyti. Matyt, tikimasi Partnerystės įstatymo, apie kurį kalba ministerijai vadovaujantys liberalai.

Suprantama, kad žmonėms, gimusiems būti kitokiems, reikia sudaryti sąlygas jaustis visaverčiais piliečiais. Tačiau mūsų valstybėje vis daugiau siūloma programų, kurios jau nuo vaikystės gali sukelti sąmyšį žmonių mintyse. Ir kodėl Lietuvos institucijos nepasako kitų šalių partneriams, kad šie to nedarytų? Valstybė, neturinti tvirto stuburo, tampa pereinamu kiemu įvairių programų siūlytojams iš svetur. Tada kiti ima suprasti, kad šios valstybės institucijose aukščiausias vertinimo matas yra pinigai, ir jeigu jų bus pasiūlyta, Lietuva tokią programą paims.

Tačiau ne viską turėtų lemti tik pinigai. Net argumentai, kad rugsėjo 3-iąją švęsti pigiau, vieniems gali kelti juoką, kitiems - liūdesį. Tokia dabar yra mūsų švietimo politika, bet ir ji turėtų keistis, nes būtent ši politika formuoja žmonių požiūrį į savo tautą ir valstybę. Tačiau tai, kad ši politika neturi tvirto vidinio stuburo, pagarbos tradicijoms, savo tautai, kultūrai, o tik nuolat pabrėžia laisvę pasirinkti, reiškia - ir jokios atsakomybės už savo politiką, nes rinkotės patys. Ir kaimuose mokyklas uždaro ne ŠMM, o savivaldybės. Kuo čia dėta ministerija?

Tokios švietimo politikos autoriai vis dėlto turėtų prisiimti atsakomybę ir už masinę jaunimo emigraciją iš savo valstybės, nes jie prisidėjo pakertant šių žmonių šaknis su savo kraštu. Galima tik padėkoti atskiriems mokytojams, darželių auklėtojams, nepaisantiems tokios valstybės politikos ir dar ugdantiems savo kraštą mylinčius žmones, kuriems mūsų tauta ir valstybė yra didelės vertybės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"