TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laisvei išsaugoti būtinos sąlygos

2014 08 13 6:00

Neseniai populiarioje interneto svetainėje buvo paskelbtas politologo X rašinys, jame autorius kritikuoja ir išjuokia mūsų visuomenės reiškinį, kurį jis pats vadina informaciniu karu, nors tai greičiau vadintina politikų, politologų, žurnalistų pastangomis statyti užkardą Rusijos valdžios vykdomam informaciniam propagandiniam karui prieš Ukrainą ir ją remiančias šalis.

Politologo pavardės neminiu nenorėdama, kad skaitytojas iš anksto nusiteiktų ginti ar kritikuoti žinomą autorių. Apsieikime be argumentum ad hominem ir susitelkime prie pono X teiginio: „Informacijos karas tampa idee fixe, nesveika Lietuvos obsesija.“ Toliau, matyt, kaip tokios obsesijos pavyzdys pateikiama citata iš prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos pristatant paskutinį Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomą: „Tai – epochos darbas… Kokybiška ir kruopščiai parengta informacija apie Lietuvą yra svarbus ginklas informaciniame kare, todėl svarbu, kad enciklopedija būtų pasiekiama ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui.”

Atrodo, kad autorius nelabai supranta termino "obsesija" reikšmę, nes būtų apsiėjęs be epiteto „nesveika“. Argi būna sveikų obsesijų"? Obsesija, kaip aiškinama Tarptautinių žodžių žodyne, - terminas, kilęs iš lotynų kalbos žodžio obsessio (apsiautimas, blokada). Medicinoje taip vadinama liguista psichikos būsena, kai žmogų kamuoja įkyrios mintys, abejonės, vaizdiniai, baimė, potraukiai, kurių jis negali atsikratyti, nors ir supranta, kad jie nepagrįsti ir beprasmiai. Dar viena reikšmė - „nereali, įsikalbėta būsena“. Jei dar pridėtume ir Wikipedios aiškinimą, pono X Lietuvai ir prezidentei nustatyta diagnozė būtų dar pavojingesnė: psichiniai įkyrumai, būdingi obsesiniam kompulsiniam sutrikimui, pasitaikantys sergant schizofrenija. Taigi, jei kas mano, kad Lietuva privalo duoti atkirtį Rusijos valdžios eskaluojamam ir prieš ją nukreiptam informaciniam karui, o kokybiška ir kruopščiai parengta informacija apie Lietuvą ar kitą šalį yra svarbus ginklas tame kare, tas yra „nesveikas ligonis“?

Žinoma, negalima nematyti to, kad ne viskas, kas Lietuvoje kalbama ar rašoma, siekiant išsipainioti iš melu austo, šmeižtais atausto Rusijos propagandininkų tinklo, yra gerai apgalvota, nuoseklu, kruopščiai parengta. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad mūsų politologams, istorikams, žurnalistams reikia sudėti letenėles, o visą informaciją apie Lietuvą - jos istoriją ir dabartį, geografiją, tautos savimonę, atminties vaizdinius ir dabartinės situacijos vertinimus – palikti ne visada mums palankių kaimynų nuožiūrai arba intelektinio kūrybinio bejėgiškumo kamuojamiems postmodernistams, neigiantiems gėrio ir blogio, tiesos ir melo priešpriešą.

Beje, tik tendencingai angažuotas žmogus gali nepastebėti vadinamųjų mokslininkų, savamokslių istorikų, kurie jau mūsų laikais perrašinėja Lietuvos istoriją, ištisus jos puslapius kartu su atitinkamomis teritorijomis priskirdami kitoms šalims, kitoms tautoms. Taip daro baltarusių nacionalistai, laikydami gudus tikraisiais LDK kūrėjais ir jos palikimo paveldėtojais, taip elgiasi ir lenkų revanšistai, siekdami vėl „išvaduoti“ Vilniją nuo lietuvių, o juos visus lenkia Rusijos žirinovskiai ir solovjovai, skelbdami ne tik Krymą, bet ir Lietuvą kartu su Latvija ir Estija esant prigimtine („iskonnaja“) rusų žeme.

Tačiau blogiausia yra tai, kad Lietuvoje (priešingai nei skelbia ponas X) netrūksta rusakalbių ar lenkakalbių Lietuvos piliečių, kurie tiki tomis pasakomis ir laukia nesulaukia, kada kokie nors putinai ar naujieji želigovskiai sugrąžins prigimtinei valstybei jos neva „teisėtas“ teritorijas. Ir ponas Valdemaras Tomaševskis, viešai atsisakantis pasmerkti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, – ne vienas toks!

Ponas X ragina čiulbėti tolerantiškus stansus, lyg V. Tomaševskis ir jo rėmėjai iš viso neegzistuotų. Užtat negaili patoso kritikuodamas visus, kurie imasi būtinų atsargumo priemonių (pavyzdžiui, rūpinasi į Rusiją vykstančio jaunimo švietimu tarptautinės politikos klausimais) Rusijos plėtojamame informaciniame kare. Kad, neduok Dieve, jie kartais nenusižengtų liberaliajam tolerantiškumui ir tuo nesupanašėtų su savo ideologiniais oponentais (putleriais, kaip juos vadina kandūs rusų komentatoriai)? Tačiau, kaip dažnai atsitinka mąstantiems siaurai ir lokaliai, jis bus pražiūrėjęs globalias pasekmes turintį aspektą: Vladimiras Putinas ir jo kariauna kelia pasaulinę sumaištį tam, kad galėtų ir toliau klastoti ne tik savo valstybės, bet ir gretimų šalių istoriją bei primesti joms savo ideologiją. Kad galėtų pavergti ne tik jų kūną, bet ir dvasią.

Tuo metu Ukraina, kaip ir ją remiančios šalys, daro visus įmanomus žingsnius tam, kad apsaugotų (ukrainiečių ir savo) tautų laisvę bei teisę rinktis savo ateitį, teisę pačioms rašyti savo istoriją, nesiimdamos tankais redaguoti kitų tautų praeities bei ateities.

„Laisvei reikia dviejų dalykų. Kad žmogus suvoktų jos keliamas sąlygas ir kad būtų pakankamai išmintingas atskirti gėrį nuo blogio“, – mums primena Nepalo rašytojas Ramas Kumaras Panday. Nepalas – maža šalis, įsispraudusi tarp milžinių Indijos ir Kinijos. Ir jau dėl to lietuviams, besigūžiantiems tarp anaiptol ne visada mums draugiškų kaimynių, rašytojo iš Nepalo įžvalgos artimesnės ir naudingesnės nei nuo geopolitikos atitrūkusių ir bukai tolerantiškas mantras kartojančių europietiškų intelektualų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"