TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laisvės be ribų ribos

2007 12 27 0:00

Niekaip negaliu pamiršti vienos televizijos laidos apie nusižudžiusią gimnazistę. Nežinau, kodėl reikėjo slėpti jos vardą - kad būtų labiau apibendrinta? Kokio dar apibendrinimo reikia? Tai, kas parodyta, yra ištisas apibendrinimas.

Už tai, kad Milda (toks slapyvardis jai duotas laidoje) pasakė "kai ką" apie bendraklasės kūno formas, toji pareikalavo atsiprašyti. Mergina buvo ne iš bailiųjų, nepuolė gailėtis. Tada "nuskriaustoji" pradėjo terorizuoti - užgaulioti, ignoruoti, skambinti, organizuoti grupinį smerkimą. Tėvai, atrodo, kai ką darė bandydami aiškintis su mokykla ir mokiniais, bet dėl to buvo tik blogiau. Dukrą, atrodo, bandė ir patys paspausti. Milda pasijuto speičiama iš visų pusių, o mokykloje pradėtos kolektyvinės egzekucijos: paliepiama Mildai ateiti į nurodytą vietą, o susirinkusiems moksleiviams, jau beveik jaunuoliams, liepiama ją mušti. Ir jie muša. Kiti mobiliaisiais telefonais filmuoja. Ir staugia iš džiaugsmo. Panašiai, kaip per televizorius rodomo amerikietiško bokso žiūrovai. Tik ten žiaurumas vaidinamas, o čia viskas daroma tikrai. Į merginą spjaudoma. Ji priverčiama atsiklaupus maldauti atleidimo, o baudėja, šypsodamasi nugalėtojos šypsenėle, liepia kalbėti aiškiau ir garsiau. Tiesos momentas! - tu ne tik parklupdyta, tu - palaužta.

Vieną dieną mergaitė apsitvarko namie, atsisveikina tarsi į mokyklą ir išeina prie geležinkelio. Užrašo paskutinius žodžius ant sandėlio plytų sienos, kad tėvas nekaltintų, o motina neverktų, ir eina pasitikti traukinio. Pakraupęs mašinistas dar bando gąsdinti signalais, bet gimnazistė ramiai padeda galvą ant bėgių.

Kas po viso to? Egzekutoriai kurčiai tyli. Mokyklos direktorius šaltakraujiškai atmeta bet kokius mėginimus kalbėti apie jo bent moralinę atsakomybę - tai, girdi, net ne jo mokiniai, tai vykę ne mokykloje, ir apskritai kas čia drįsta jo klausinėti! Tėvai po laiko ramiai sau eina iš proto. Tik egzekucijų organizatorė kaip niekur nieko ateina į laidotuves. Ta eis ypač toli.

Kalbos apie moksleivių, apskritai jaunosios kartos žiaurėjimą, smurtą mokyklose čia įkūnytos chrestomatiniu pavyzdžiu. Ar sulaukė jis kokio viešo dėmesio? Specialiai laukiau, kur ir kas prabils apie šį "mūsų gyvenimo vaizdelį", nedariau jokių išvadų, vis tikėdamasis kokio nors atgarsio.

Tyla. Kodėl? Kad pernelyg viskas aišku?

Tai kad vargu bau viskas taip jau aišku.

Netgi visiškai neaišku. Iš kur tas giluminis - iš jaunimo kylantis - mūsų visuomenės smurtas? Iš anų, okupacijos laikų? - sunkios mūsų jaunosios kartos vaikystės recidyvas? Tai kad jie visi gimė jau po išsivadavimo! Gal tai televizijų ir internetu platinamo smurto įtaka? Kodėl tąsyk mes nė karto nekėlėm jokio klausimėlio dėl viešoje erdvėje platinamų dalykų leistinumo? Kad kas neapkaltintų cenzūra? Tačiau ne viena senos demokratijos valstybė turi labai aiškias ne tik moralinio, paprotinio, bet ir juridinio draudimo sistemas. Mums to nereikia? Pagaliau mokykla, atrodo, yra tokia vieta, kuri jaunai sielai visais būdais turėtų teikti supratimą apie žmogiškąjį, o ne gyvūniškąjį, dvasiškumą? Bus pažeistos žmogaus teisės, jei mokytoja pritaikys kokias nors represijos prieš chuliganaujantį jaunimą priemones? Ar bus pažeistos autorių teisės kūrėjų pseudoteorijos, pasak kurios mokytojas turi būti tik moksleivio draugas? Visi kiti į mokyklos reikalus išvis neturi teisės kištis?

Ko gero, aną gimnazistę nužudžiusios mokyklos direktorius tikrai yra draugas, bet ne tos, kuri nusižudė, o tos, kuri žudė - privertė nusižudyti. Beprotiškai traktuojamos žmogaus teisės čia įgyvendintos tikrai iki galo. Ko gero, mes jau galime kalbėti apie pirmąją laisvės be ribų ideologijos išugdytą jaunąją kartą.

Tai ką gi mes matom, žiūrėdami į ją?

Matom štai ką: ta karta šia savižudybe pirmą kartą labai akivaizdžiai parodė, kad laisvės be ribų nėra ir būti negali. Laisvė be ribų - tai visų karas prieš visus, kiekvieno prieš kiekvieną. Tai - išsižudymo situacija. Vadinasi, jei kas nori išlikti, turi vienytis. Kuo remdamiesi gali vienytis supratimo apie moralumą, garbingumą, atjautą, meilę, bent jau pagarbą neturintys televizinių ir internetinių laisvių pusfabrikačiai? Tik panašumu, kurio svarbiausias reikalavimas - neturėti išskirtinių savybių. Laisvės be ribų riba yra, ir ta riba yra jie patys - vidutinybių gauja, gyvenanti pagal gaujos tvarką ir tiktai jai paklūstanti. Gyventi pagal laisvę su principais norintiesiems laisvės be ribų ribos reiškia viena - mirtį. Jei ne fizinę, tai dvasinę. Stipresnieji, kaip matome, dažniausiai radikalesni.

Kokias išvadas iš šios mokinių mums duotos pamokos padarysime mes, mokytojai ir mokantieji?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"