TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laisvės gynėjai ir liaudies daina

2007 01 13 0:00

Minint Laisvės gynėjų dieną, sausio 13-ąją prie Seimo rūmų suliepsnojus laužams, tarsi vėl sugrįžta ta ypatingoji tautos susitelkimo, žmonių brolybės, ryžto laisvei ir vilties ją atgauti dvasia... Priešai buvo įveikti ne ginklu, ne jėga, bet ta dvasia. Ją, beje, stiprino ir gaivino liaudies daina. Totalitarizmo žlugimas neretai metaforiškai įvardijamas dainuojančia revoliucija. Išties stebuklingos galios turi daina! O kokios gi yra tos lietuviškosios karinės istorinės dainos, kokią tautos atmintį jos saugo?

Lietuvių liaudies dainyne du storiausi tomai skirti šiam žanrui. Ir daug, ir nelabai, nes, pavyzdžiui, vestuvinių dainų yra penki tomai, šeimos - trys. Kataloge karinių istorinių dainų užregistruota 760 tipų, o jų variantų - apie 20 000. Tačiau svarbiausia ne kiek jų, bet kokios jos yra. Folkloro tyrinėtojus taip pat labai domina, kada tos dainos sukurtos, iš kokių įspūdžių jos atsirado, kokius istorinius įvykius jos mena. Sakoma, kad lietuviškasis folkloras turi labai gilias ištakas. Štai ir tarp karinių dainų yra tokių, kurios atspindi net kovų su kryžiuočiais realijas.

Baltiškųjų žemių pašonėje įsikūręs Kryžiuočių ordinas prieš 770 metų pradėjo nuolatinius Lietuvos puldinėjimus. Jie ypač sunuožmėjo XIII amžiaus pabaigoje, kai Prūsija jau buvo pavergta. Kryžiuočiams talkino kone visos Europos riteriai, ieškodami mūsų krašte garbės, nuotykių ir grobio. O lietuviams tai buvo žūtbūtinė kova, kurioje buvo sprendžiamas tautos likimas. Tame kare dalyvavo visi, nuo mažo iki seno, nuo paskutinio vargdienio iki didžiojo kunigaikščio. Ar galėjo kraštas plėtoti savo ekonomiką, kultūrą, žmonių gerovę, kai kryžiuočių niokojantys antpuoliai sekė vienas paskui kitą, kartais po keletą per metus. Kai nuolat plėnimis būdavo paleidžiami nameliai ir pasėliai... Istorikai yra apskaičiavę, kad bemaž porą šimtų metų trukęs karas Lietuvai kainavo apie milijoną gyvybių.

Didvyrių mirtis, šeimai ir artimiesiems suteikdavusi nenumaldomo skausmo, nebuvo beprasmiška, - tai laisvės kaina. Mūšyje žuvusį karį išaukštindavo baladė, giesmė, daina. Tai teikė dvasinę atramą kovose, įkvėpdavo narsos, padėdavo nugalėti mirties baimę. Iš to tolimo laiko iki mūsų dienų atėjo nuostabus kūrinys "Oi lekia, lekia gulbių pulkelis". Folkloro rinkėjai šią dainą užrašė per tūkstantį kartų beveik visuose Lietuvos kampeliuose. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ją pavadino senoviniu lietuvių karo maršu, nes pirmasis jos posmas skamba taip energingai, akcentuotai:

"Oi lekia lekia gulbių pulkelis;

Tėvynę ginti ragin brolelius..."

Tačiau toliau - tik liūdnos eilutės apie brolelio išlydėjimą į karą, jo laukimą ir baisią žinią apie žūtį:

"Kur galvelė krito - rožė pražydo;

Kur kraujas tiško - žemčiūgas blizga..."

Ir net šviesioji saulė gedi žuvusiojo; jos žodžiai nuskamba taip jaudinančiai:

"Devynis rytus migluže eisiu,

O šį dešimtą neužtekėsiu..."

Žuvęs karys priimamas į dangiškąją šeimyną. Gal iš tokio įsijautimo ir kilo tradicija ant kapo statyti koplytstulpius su kaltine saulute viršūnėje? Šios dainos motyvais labai gražų gobeleną yra išaudusi dailininkė tekstilininkė Ramutė Jasudytė; jis puošia vieną iš senojo Vilniaus universiteto auditorijų. Iš ūkanotų laiko gelmių išnirę raiteliai joja į mūšį; gimtinėje pasilikusių merginų pulkelis siunčia savo ilgesio mintis pavyjimui tarsi skrendančias gulbes...

XVI a. istorikas Motiejus Strijkovskis savo raštuose mini, kad jo laikais būdavo dainuojama apie 1362-ųjų metų Kauno pilies sugriovimą. Jis pateikia ir vieną tos dainos frazę: "Ne taip man gaila pilies, kaip ugnyje degančių narsiųjų riterių". Ir įdomiausia, kad ta pati daina išliko bemaž iki mūsų dienų. XIX a. viduryje ji buvo užrašyta kaip sutartinė apie kunigaikštį Sudaitį. Ten tokie žodžiai:

"Ne taip gaila man pilelės, kaip man gaila karelių.

Aš pilelę supilsiu dvejais trejais meteliais,

O karelių nebužauginsiu nei dešimtis metelių..."

Nugalėjusi Kryžiuočių ordiną Lietuva negavo ilgesnio atokvėpio, - buvo įvelta į kitus karus: su Maskvos valstybe, Švedija, kazokais... Bet paprastų žmonių požiūris į karą jau visiškai pasikeitė; mat nuo XVI a. vidurio, po Valakų reformos valstiečiai tapo baudžiauninkais. Ir dainose - kiti jausmai, kitos nuostatos. Karas - ponų ir bajorų reikalas, paprastiems žmonėms nešąs tik naujus vargus ir didesnę darbų priespaudą. Nebeliko dainose to įkvėpto, tautą vienijusio ryžto ginti tėvynės laisvę. Dažniausiai apdainuojama sunki kareivėlio dalia, jo žūtis; tačiau pasiekiant poetines aukštumas. Štai dainoje "Anoj pusėj Nemunėlio", kurios žinomi 487 variantai, sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers žirgelį žaliosiomis rūtelėmis, močiutė pagirdys jį gailiomis ašarėlėmis. Dainoje "Per tiltą jojau" - jos užrašyti 804 variantai - prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės - žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, trejus metelius...

Apskritai lietuviškose karo dainose neraginama pulti priešą, griauti pilis, plėšti miestus. Nėra net ryškesnio priešo įvaizdžio, nežadinama jam nei neapykanta, nei panieka. Ir tų dainų istoriškumas - ne tiek konkrečių įvykių vaizduose, kiek išgyvenimų meninėje raiškoje. Pavyzdžiui, laimėjus 1605 m. puikią pergalę prieš švedus ties Kircholmu, pasidžiaugiama karvedžio Katkaus-Katkevičiaus šaunumu, ir tiek. Kitose dainose visas dėmesys sutelktas į kareivėlio likimą:

"Akmenėlis po galvele - tai tau paduškėlė,

Mandierėlė ant petelių - tai tau patalėlis,

Muškietėlė prie šalelės - tai tavo mergelė".

XVIII a. pabaigoje Lietuvai netekus nepriklausomybės, kaimo vaikinams teko eiti kareiviauti carui. Rekrūtus Rusijos armijon imdavo iki gyvos galvos, - niekur pasaulyje tokios baisios pareigos tuo metu jau nebebuvo. Ir tik vėliau kareiviavimo laikas buvo sumažintas iki 25 metų. Rekrūtų dainose amžinai atsisveikinama su šeima, su gimtine; čia nebėra lyrinių metaforų, tik žiauri tikrovė:

"Sykį kai drožė - kraujas tekėjo,

Antrą kai drožė - žemė drebėjo..."

Tuomet ir mūšių vaizdai tampa realistiškesni. Štai napoleonmečio dainos "Augin tėvas du sūneliu" žodžiai:

"O nuo dūmų akys marksta, akys marksta,

O nuo kraujo širdis alpsta, širdis alpsta..."

Dainyne yra viena kita lietuviška daina ir iš Rusijos karų su Turkija, su Japonija. O štai I pasaulinio karo dainos gana negrabios, nenušlifuotos poetikos ir melodikos, tačiau buvo tautos mėgstamos, nes jomis gyvai reaguota į prasidėjusias nelaimes, sąmyštį šalyje. Ir jau visai kitokios yra dainos apie kovas dėl laisvės, dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl sostinės Vilniaus. Jose tarsi vėl prabunda tautos bendrumo dvasia:

"Šis kelias į Vilnių, pilį Gedimino -

Ten kur mūsų broliai žuvo už tėvynę..."

Skambėjo ši daina ir 1991-ųjų sausį barikadose prie Seimo rūmų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"