TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laisvės žinia: melskis ir dirbk

2015 07 11 6:00

Šiandien visa Europa mini savo globėjo šventojo Benedikto šventę, o šiuos metus Lietuvos Bažnyčia yra paskelbusi Pašvęstojo gyvenimo metais, tad galime stabtelėti prie šventojo vienuolio asmenybės, bandydami suprasti jos reikšmę Europos istorijoje ir ieškodami šviesos šių laikų problemų sprendimui.

Jei reikėtų trumpai apibūdinti šv. Benedikto įnašą į Europos istoriją, būtų galima pasakyti, kad gilių pokyčių epochoje, kuomet senoji romėniška tvarka buvo begriūnanti, o begimstanti nauja visuomenė, kuriai įtakos darė naujosios Europos tautos, šv. Benediktą įpareigojo ne tik religiniam, bet ir socialiniam, ir civiliniam gyvenimui, švietimui, klasikinės kultūros išsaugojimui. Jo veikla prisidėjo prie to, kad Europa taptų Evangelija grįsta civilizacija, o joje krikščionys nuolat kels klausimus apie žmogaus teises ir teisingumą, tarpusavio atsakingumą.

Gali atrodyti keista, kad vienuolis ir vienuoliško, t. y. uždaro, gyvenimo entuziastas galėjo prisidėti prie tokių plačių europinių reikalų. Atsakymą galėtume sudėti iš dviejų dalių.

Viena vertus, vienuolynas buvo tarsi „maža ideali visuomenė“ (R. Gregoire), kurioje kiekviena asmenybė buvo tobulai integruota. Savo Reguloje šv. Benediktas rašė: „Tegu vienuolyne abatas [t. y. vyresnysis, - aut.) neišskiria nė vieno žmogaus. Tenebūna vienas labiau mylimas už kitą [...], tenebūna laisvasis labiau vertinamas už vergą [...], juk ar vergas, ar laisvasis, visi Kristuje esame viena ir vienam Viešpačiui tarnaujame, nešdami kiekvienas savo naštą, nes Dievas nėra šališkas“. Akivaizdžiai matome, kaip žmogiškas orumas vienodai priskiriamas visiems, o šitokia doktrina kyla ne iš kur kitur, o iš Šventojo Rašto. Regula nekomentuoja politinių, kultūrinių, filosofinių koncepcijų, tačiau pristato ir plėtoja krikščioniškąją etiką, pagal kurią žmogus yra bendruomenės dalis, ne izoliuotas, ir jis nėra priemonė, bet esybė, turinti kilnų transcendentinį tikslą.

Antra vertus, turbūt galėtume sutikti su R. Dawsonu, kad Europos istorija yra serija dvasinių ir intelektualinių atgimimų, kurie įprastai kildavo dėl religijos įtakos (tiesioginės ar netiesioginės, bet nemažiau realios) ir būdavo išplatinti spontaniškos, laisvos komunikacijos būdu. Vienuolių ordinuose, kaip antai benediktinų, individo iniciatyva būdavo įskiepijama į platesnį procesą, kuris savo ruožtu tapdavo epicentru naujo judėjimo, kuris, perduodamas idėjas ir vertybes, pasižymėdavo stipria transformuojančia jėga. Šis apibūdinimas paaiškina, kaip vienuolio, kuris, tiesą pasakius, toli gražu neapkeliavo visos Europos, o judėdavo gana trumpomis trajektorijomis, veikla prisidėjo prie Europos visuomenės veido atnaujinimo.

Mūsų dienomis, kaip viena opiausių problemų Europoje, iškeliama užsieniečių imigracijos ir jų integravimo į visuomenę reikalas. O kas šv. Benedikto Reguloje kalbama apie svetimšalių priėmimą ir integraciją? „Jei iš atokių kraštų atvyktų koks svetimšalis vienuolis, panorėjęs apsigyventi vienuolyne kaip svečias, ir liktų patenkintas vietos papročiais, su kuriais susiduria, ir jei nesantūriu savo elgesiu nesudrumsčia vienuolyno gyvenimo, o yra tiesiog patenkintas tuo, ką rado, toks tebūna priimtas, kada panorėjęs. Žinoma, jei jis protingai ir su nuolankia meile pastebi ir nurodo kokį trūkumą, tegu abatas išmintingai tai apsvarsto, ar kartais nebus Viešpats kaip tik tam jį ir atsiuntęs“. Į vienuolių bendruomenę galima žvelgti kaip į mažą visuomenę, o joje atvykėliams iškeliama sąlyga – priimti vietos gyvenimo būdą, o vietiniams – būti atidiems atvykėlio žodžiams, nes galbūt jis bendruomenei atneša naudingų pasiūlymų keistis.

Kaip 1980 metais sakė popiežius Jonas Paulius II, „Benediktas iš Nursijos, kuris savo pranašiška veikla stengėsi padėti Europai išeiti iš liūdnų vergystės tradicijų, rodos, po penkiolikos amžių daugybei žmonių ir visuomenių kalba apie tai, kad svarbu išsilaisvinti iš įvairių šiuolaikinių žmogaus priespaudos formų. Juk priespauda slegia ir prispaustąjį, ir prispaudėją. Argi istorijos tėkmėje nepažinome galybių, imperijų, kurios prispaudė tautas, dar stipresnes negu prispaudėjai? Šv. Benedikto regulos žodžiai "ora et labora" ("melskis ir dirbk") yra laisvės žinia. Dar daugiau, argi ši benediktiškoji žinia nėra kvietimas mūsų pasauliui šiandien išsilaisvinti iš vartotojiškumo vergovės, kuomet gyvenama vien atsižvelgiant į ekonominius rodiklius?“

Šiandieninė Europa taip pat yra šventojo Benedikto idėjų paveldėtoja. Ji, pagrįstai išaukštindama laisvę, turėtų suprasti, kad laisvė nėra dovana - tai visų pareiga ir teisė, nepaisant ideologinių pažiūrų. Mūsų dienomis popiežius Pranciškus vėl kviečia į naują laisvės kelią. Jis savo enciklikoje Laudato si` teigia: „Juk įmanoma vėl iš naujo praplėsti žvilgsnį. Žmogaus laisvė yra pajėgi apriboti techniką, nukreipti ją taip, kad ji taptų pagalba kitam progreso tipui – sveikesniam, žmoniškesniam, labiau socialiniam ir labiau integraliam.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"