TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laukiama naujo žodžio, o ne šūkių

2008 05 13 0:00

Prieš rinkimus kuriantis naujoms partijoms mūsų politiniame diskurse pasigirsta žodžių derinys "tradicinės" arba "klasikinės" partijos. Šis apibūdinimas tampa svariu argumentu diskusijose, kai norima įrodyti vienų partijų pranašumą prieš kitas.

Toms "kitoms" partijoms pavadinti prieš 2004 metų Seimo rinkimus buvo sugalvotas terminas "antisisteminės", bet kažkaip liežuvis neapsivertė taip vadinti, pavyzdžiui, darbiečius, kurie po rinkimų sėkmingai įsikomponavo į valdžios struktūras, tad pasitenkinta populizmo įvardijimu.

Artėjant rinkimų karštinei ir ją lydinčiai žodžių ekvilibristikai, neišvengiamai kyla klausimas: ar Lietuvoje apskritai egzistuoja tradicinės partijos? Ką vadiname tradicinėmis partijomis? Tikriausiai neužsikirsdami išvardytume valdančiosios koalicijos partnerius ir Tėvynės sąjungą. Tačiau, ar tikrai užtenka "tradicinio" pavadinimo ir to, kad šioms partijoms vadovauja dar Atgimimo laikotarpiu iškilę politikai?

Pavyzdžiui, tikras nesusipratimas taip vadinti socialliberalus, susibūrusius prieš pat 2000 metų Seimo rinkimus ir garsėjusius populistiniais šūkiais apie tvarką ir korupcijos mažinimą, grėsminga retorika prieš NATO. Kas dabar šiam dariniui leidžia save tituluoti tradicine partija? Dvi kadencijos Seime, aktyvus dalyvavimas Rolando Pakso apkaltoje ar viešųjų ryšių akcija, į savo suvažiavimą kviečiant Tonį Blairą ?

Kaip ir sunku ginčytis, kad valstiečius liaudininkus su tradicija sieja tik pavadinimas. Tuo tarpu šios partijos ištakas galime rasti jau varpininkų sąjūdyje. Tačiau kas bendra tarp J. Staugaičio ir Kazimieros Prunskienės? Klausimas retorinis, nes liaudininkų lyderė prieš trejus metus paprasčiausiai surado dar "neužpatentuotą" pavadinimą, ir tiek. O prieš tai būta gana keistų jos vadovaujamų politinių darinių, kaip antai: Moterų partija ar Naujoji demokratija. Su tradicija čia tiek pat bendro, kiek vandens su aliejumi.

Daug prikalbėta, kad valdančioji socialdemokratų partija yra nutolusi nuo tradicinės socialdemokratinės politikos. Socialdemokratų garbės pirmininkas Algirdas Brazauskas net sugebėjo pareikšti, kad socialdemokratija beveik niekuo nesiskiria nuo liberalizmo. Kai Lietuvoje nėra klasikinės socialdemokratinės partijos, nenuostabu, kad atsiranda Algirdas Paleckis su savo Frontu. Ko verta tokia socialdemokratija, kurios pamatai - buvusi sovietinė nomenklatūra gerokai praturtėjusi privatizavimo laikotarpiu. Todėl ir šios partijos sąsajos su stambiuoju kapitalu, verslo grupėmis yra visai natūralus dalykas.

Lietuviškojo liberalizmo identifikavimosi problemos irgi galėtų būti visai suprantamos. Šiai krypčiai būdinga niša užimta, tad belieka pretenduoti į vadinamąjį centrą, kurį, pavyzdžiui, toks XX a. politologijos korifėjus kaip Danielius Belas nedvejodamas eliminuoja iš partinės politikos. Lietuvoje taip sunkiai apibrėžiamas liberalias pažiūras atstovauja net kelios partijos, galiausiai tuos tikruosius liberalus vargiai sekasi net atpažinti.

Tėvynės Sąjunga prieš keletą metų nubrėžė aiškų ideologinį kursą į Europos liaudies partijos liniją. Tačiau TS, būdama dešiniųjų jėgų konglomeratas, turi paisyti įvairių jos frakcijų (pavyzdžiui, tokių kaip politinių kalinių ir tremtinių, kurios ideologiją sunku identifikuoti) nuomonių. Tad čia tradiciškumą labiau charakterizuoja ne klasikinis konservatizmas, bet ištikimybė tautiniams, nacionaliniams idealams. O viešoje retorikoje daugiau orientuojamasi į nuo sovietinio režimo nukentėjusius gyventojus, dešiniuosius inteligentus ir vis dar negausią lietuvišką viduriniąją klasę. Visgi vertėtų pastebėti, kad būtent TS bando tapatintis su konkrečia ideologija vis dažniau akcentuodama šeimos ir tradicijų tęstinumo vertybes.

Tad apie kažkokias tradicines arba klasikines partijas galime kalbėti tik lietuviškame kontekste, jei manytume, kad per aštuoniolika nepriklausomos valstybės metų mūsų partiniame gyvenime susiklostė tokios tradicijos, kurias vertėtų ypač puoselėti. Tai galėtų būti nebent partinio gyvenimo organizavimo tradicijos, kurias LSDP paveldėjo iš LKP, o TS iš Sąjūdžio kuopelių.

Todėl tradiciškumas kažin, ar pats geriausias argumentas diskusijose su naujais politiniais dariniais. Tiesa, jų atsiradimas reikia tikėtis privers mąstyti apie autentiškas tradicijas mūsų politiniame gyvenime. Visgi daug svarbiau, kokias idėjas, turinį, žinią jie mums neša, o būtent šito nūdien labiausiai mums reikia. Naujo žodžio, o ne šūkių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"