TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Laukiant realių pokyčių

2013 07 17 7:30

Praėjusią savaitę iškilmingai atidaryti Valdovų rūmai. Šie rūmai - Lietuvos valstybingumo simbolis, todėl jų atidarymas buvo reikšminga diena Lietuvai. Vis dėlto nuo jų atstatymo pradžios 2000 metais reiškiau rezervuotai skeptišką požiūrį į šį projektą.

Taip vertinau ir iki šiol vertinu projektą ne todėl, jog nesuprasčiau Valdovų rūmų reikšmės, ir net ne dėl to, kad nuogąstaučiau dėl išsipūtusios projekto sąmatos. Tačiau vertėtų į šį projektą pažvelgti kiek kitaip ir paklausti, kokius valstybės prioritetus jis liudija.

Prieš gerą dešimtmetį, vykstant diskusijoms dėl Valdovų rūmų atstatymo tikslingumo, girdėjau vieną kultūros žmogų sakant, kad reikia paremti rūmų projektą, nes tokiu būdu Lietuvos archeologai, istorikai, menotyrininkai, muziejininkai gaus finansavimą, apie kokį kitu atveju negalėtų net svajoti. Manau, tai buvo rimtas ir pamatuotas ne vieno kultūrininko motyvas. Jų požiūris, įvertinant realią situaciją, suprantamas ir pateisinamas. Vis dėlto akivaizdu, kad toks motyvas yra ganėtinai ydingas.

Būtų galima klausti, ar beveik 400 mln. litų, taip investuojamų į Lietuvos kultūros ir istorijos palikimą, panaudoti optimaliu įmanomu būdu. Skaudu kalbėti, tačiau nenuneigiamas faktas, kad per tuos keliolika metų, kol buvo statomi Valdovų rūmai, Lietuvoje neatkuriamai sunyko šimtai didžiulę kultūrinę bei istorinę vertę turinčių objektų: dvarų ir jų parkų, pilių, piliaviečių, vienuolynų, medinės architektūros paminklų. Jei šiam paveldui išsaugoti būtų atsiradę lėšų, visa Lietuva - ne tik Vilnius - dabar atrodytų kitaip. Ironiška, tačiau senosios Lietuvos, kurią simbolizuoja atstatomi Valdovų rūmai, galybė buvo toli gražu ne tik sostinė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip reta kita to meto valstybė pasižymėjo decentralizacija. Bajorai, įtakingiausi to meto politikai, laiką leido provincijoje, kur virė gyvenimas.

Šių dienų Lietuvoje centralizavimas pernelyg ryškus, o mąstymas hierarchijos kategorijomis, regis, įaugęs į kraują. Autentiškų brangakmenių tarsi nepastebime ir nevertiname, nes jie - nedideli ir pernelyg nutolę nuo prezidentūros bei Vyriausybės rūmų. Dar kartą didžiulės investicijos metamos į centrą, į sostinę - galbūt provincijos sąskaita. Tačiau šiuolaikinės Vakarų civilizacijos didybė - tai ne akinanti didybė ir įspūdingos hierarchinės struktūros, o išmoningas horizontalus galių bei išteklių paskirstymas ir galių suteikimas paprastiems žmonėms.

Čia norėtųsi nubrėžti paralelę su kitu praėjusios savaitės įvykiu - prezidentės Dalios Grybauskaitės pateikta nuveiktų darbų ataskaita. Matėme iškilią politikę, kuri puikiausiai ir be abejonės šešėlio žino, kokių šešių prioritetų reikia Lietuvos žmonėms, ir juos įgyvendina. Vis dėlto apninka abejonės, ar čia nepainiojami tikslai ir priemonės. Juk analizuojant, pavyzdžiui, teismų sistemos pertvarką, nusižengusių teisėjų pašalinimas arba teisėjų korpuso atnaujinimas, apie kurį pranešė prezidentė, tėra priemonė, kuri gali būti neveiksminga, jeigu teismų veikla netampa efektyvesnė, skaidresnė, jei galų gale nedidėja žmonių pasitikėjimas teismais. Toks ir turėtų būti siekiamas teismų reformos rezultatas. Tad ar nebūtų prasmingiau ataskaitose ir kalbose minėti bei vertinti tokį galutinį išsikeltą tikslą, kuris tiesiogiai atliepia žmonių lūkesčius? Apvertus hierarchinę gelžbetoninę konstrukciją, visi prioritetai pasirodytų kitoje šviesoje. Tada reikėtų kalbėti apie tai, kaip pasikeitė Lietuvos piliečių gyvenimas ir prasiplėtė jų galimybės įgyvendinti savo sumanymus, apie tai, ar valstybės tarnyba piliečiams paslaugas teikia veiksmingiau, apie tai, kaip per ataskaitinį laikotarpį pagerėjo verslo sąlygos. Juk šie dalykai, o ne dirbtinai išskirti prioritetai yra valstybės gyvavimo esmė.

Vakarų valstybėse ir teoretikai, ir praktikai seniai sutaria, kad korumpuotų pareigūnų gaudymas ir sodinimas už grotų yra tik vienas iš daugelio kovos su korupcija būdų. Puiku, jog, kaip pranešė prezidentė, šiais metais teismus pasiekė 20 bylų dėl neteisėto praturtėjimo, tačiau reikėtų žinoti, kad tai turi tik nedidelę įtaką tai korupcijos aplinkai, su kuria daugelis piliečių vis dar susiduria kai kuriose valdiškose institucijose. Čia vėl, jei padėtį vertintume atsispirdami nuo paprasto piliečio, turėtume kalbėti apie sisteminę reformą tobulinant demokratiją, savivaldybių veiklos pertvarkymą, sprendimų priėmimo sistemos tobulinimą.

Trečias reikšmingas praėjusios savaitės įvykis buvo nuosprendis Darbo partijos apgaulingos buhalterijos apskaitos ir sukčiavimo byloje. Vis dėlto tirdami šią bylą prokurorai nenorėjo ar nesugebėjo atskleisti to, ką būtų galima vadinti politinės korupcijos mechanizmu, ir apsiribojo formaliu buhalterinio klastojimo įvertinimu. Jei būtų užčiuopta, kaip partijos kasoje atsirado nešvarių pinigų (25 mln. litų!), byla atrodytų visai kitaip. Juk žiniasklaida atskleidė ypatingus sutapimus, kurie suteikia rimtą pagrindą įtarti, kad pinigus verslo bendrovės mokėjo už laimėtus konkursus neskaidriai skirstant Europos Sąjungos pinigus. Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuris netiki "Transparency International" Lietuvoje nustatytu korupcijos lygiu, galėtų atsiversti valdančiosios koalicijos partnerių bylą. Tai geras šešėlinės veiklos, kuri Lietuvoje, deja, vis dar gerokai paplitusi, pavyzdys. Juk į tai buvo įtraukta kelios dešimtys žmonių - partijos nariai, jos aparato darbuotojai, paslaugų teikėjai, muzikantai. Daugelis jų net nemirktelėdami davė arba ėmė vokelius, klastojo dokumentus, vengė mokesčių, o paskui galbūt melavo per teismo posėdžius. Įtariama, kad gydytoja Viktorui Uspaskichui neteisėtai išdavė nedarbingumo pažymėjimą. Galima susidaryti įspūdį, kad tokia yra daugelio žmonių gyvenimo kasdienybė.

Įvertinus tokią padėtį tampa akivaizdu, kad politikams neužtektų vertinti situacijos tik paprasto žmogaus akimis. Sisteminės reformos reikalauja ryškios lyderystės, o kartais tenka priimti ir nepopuliarius sprendimus. Reikėtų svarstyti ir tai, kokios priemonės darytų teigiamą poveikį bendrai šalies politinei kultūrai, kuri lemia ir korupcijos kultūrą.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"