TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Legenda, kuri neįkvepia

2014 09 27 6:00

Vienoje gėrimų reklamoje taikliai pasirinktas šūkis: „Įvaizdis – dar ne viskas. Troškulys yra viskas!“ Buvo laikas, kai kiekvienas save gerbiantis Lietuvos miestas ir žymesnė vietovė taip pat ne už dyką lipdėsi rinkodarinius savo įvaizdžio lozungus. 

Vienas tokių – Neringos vizitinė kortelė „Legenda, kuri įkvepia“. Tai - maldelė, kuri kuo toliau, tuo labiau byra po raidę. Kuršių nerija, iškilmingai prisistatanti pasauliui kaip legendų vieta, visiškai jų neišnaudoja ir neeskaluoja.

Šią vasarą turizmo specialistai atskleidė kone makabrišką tiesą: į Neringą plūsta tinginiai. Tik vokiečiams įdomūs viešai pateikiami Neringos savito kultūrinio gyvenimo fragmentai, o kitiems tai - vieta prisidėti prie dvikojų ruonių kolonijos paplūdimyje, tingiai drybsoti ir kimšti pilvus restoranuose. Tačiau ar toks laisvalaikis daro garbę kurortui, kurio šūkis: „Legenda, kuri įkvepia“? Kur tos legendos, žadamos turistui? Dar keisčiau atrodo vietos politikų rypavimai, esą Kuršių nerijai žūtbūt trūksta aktyvių pramogų. Reikia vandens atrakcionų parko, SPA, kažin kokio disneilendo, karuselių...

Nereikia! Viskas, ko trūksta Neringai, kad ji būtų naudojama turistiniams tikslams tiek, kiek slepia viduje potencialo, yra tos pačios legendos. O jų - tik rinkis. Ir net nebūtina kurti. Tereikia atsigręžti į pirmųjų Kuršių nerijos kurortų plėtotojų vokiečių jau sukurtą, adaptuotą ir paliktą legendų bei mitologinių įdomybių juodraštį, kuris šiandien dūla niekam nereikalingas ir pamirštas.

Kartą važiavau autobusu į Nidą ir mane užkalbino grupelė prancūzų turistų. Jie tiesiai šviesiai paklausė, ką įdomaus galėtų išvysti nerijoje. Ir papasakojau svečiams apie Mirties slėnį. Girdėjote esant tokį?

Tarp Parnidžio kopos su Saulės laikrodžiu ir didžiosios Sklandytojų kopos yra tyli kaip mirtis loma. Net vėjas joje nedrįsta šiaušti plaukų. Smėlyje tręšta keletas medinių kryžių, smenga medinių tvorelių likučiai. Tai – 1870-1872 metų Prūsijos ir Prancūzijos karo paminklas. Mirties slėnis, kuriame alinamomis sąlygomis buvo kalinami prancūzų belaisviai.

Amžininkai pasakoja, kad prūsai, įkūrę karo belaisvių stovyklą balto smėlio pasaulyje, po kepinančia saule prie Nidos, keršijo prancūzams už savo tėvynainių kančias analogiškoje karo stovykloje Šiaurės Afrikoje, dykumoje. Istorikai mini per 10 tūkst. prancūzų, kalėjusių Mirties slėnio stovykloje. Kalbama, kad niekas mirusių belaisvių nesivargino pagarbiai laidoti, o tiesiog kišo po pustomu smėliu šalia stovyklos.

Prancūzai autobuse klausėsi pasakojimo netekę žado. Kai jie pasidomėjo, kaip rasti tą Mirties slėnį, ar istorinės aplinkybės yra aprašytos turistiniuose lankstinukuose, tik pakarpė ausimis. Nėra.

Tada dar neatsipeikėjusiems nuo žinių bendrakeleiviams parodžiau pro langą: ties 12 kilometru, už Alksnynės yra nedidukė miško proskyna prie plento su žolėse boluojančiais pamatais. Tai – Meilės slėnis. Šioje vietoje XIX amžiaus pabaigoje barakuose gyveno kopų apželdintojai. Tiksliau – apželdintojos - už laisvą elgesį iš Mėmelio darbams į neriją deportuotos moterys, pas kurias mėgdavę užsukti prūsai. Šalia yra net Meilės kopa, kur neva vykdavę meilės ištroškusių atskirtųjų pasimatymai.

Beje, manoma, kad ir vietinės kuršininkės lankydavo kopose sunkiai dirbančius prancūzų belaisvius, jie taip pat buvo vežami prie Meilės slėnio apsodinti kalnapušėmis kopų. Merginos ir moterys duodavo svetimšaliams atsigerti, vaišindavo maistu, ir tai nebuvo draudžiama. Taip mezgėsi romanai...

Ar yra nors menkutė užuomina apie tokią legendomis apipintą vietą turistiniuose žemėlapiuose? Vėl nieko. Retas kuris apskritai žino apie ją.

Juodkrantės Gintaro įlanka. Šis kone svarbiausią reikšmę Neringos kurortui turintis paminklas šiandien tėra apleista ir žvejų nutipenta įlanka, kurios didžiausia atrakcija - du kartus per metus pastatyti šiaudines skulptūras ir jas sudeginti. Dar yra stendas apie įlankos istoriją. Viskas.

Tačiau ši vieta kone persisotinusi legendų apie XIX amžiaus gintaro kasėjus, Baltijos aukso išgavimą, jo žvalgybai pasitelkiant gintaro ichtiandrus. Tai vieta, dėl kurios Neringa iš kuklių ir varganų žvejų kaimelių grandinės tapo prestižinių kurortų oaze. O Prūsijos karalystės laikais Gintaro įlankoje pūškavo žemkasės, virė gyvenimas gintaro kasėjų miestelyje. Buvo rastas analogų pasaulyje neturintis vadinamasis Juodkrantės lobis, ir jį vogdavę, duonos kepaluose slėpdavę kasėjai. Kodėl gi bent simboliškai neatkūrus šios legendinės vietos gyvenimo?

Neringoje yra daugybė pasakiškų vietų - kad ir Raganos kalnas, ant kurio dabar stovi Juodkrantės švyturys, o kadaise buvo apžvalgos aikštelė. Kalbama, esą per Jonines ten rinkdavosi raganos. Greta šio kalno kliuksi laumių ir velniūkščių pamėgta Griekų dauba su purvynais, kuriuos grožio procedūroms naudojo ir Prūsijos karalienės Luizės vardu pavadintos gydyklos. Parabolinėse kopose yra slaptas Sužadėtinių takas. Įdomi Griekų liepos legenda apie senuosius dievus, garbintus prie jos, ir teistus dorai nusižengusius jaunikaičius. Taip pat - Kiškių pievelė Karališkoje sengirėje...

Nidoje, pamiškėje, yra Raganų katilas. Tai - analogų neturintis, natūralus parabolinių kopų cirkas, tarsi amfiteatras. Ir jame dar prieš keletą dešimtmečių vykdavo gegužinės, degdavo laužai, buvo gąsdinama raganomis.

Legendomis apipinta ir Nidoje, prie kempingo, esanti akmens amžiaus žmonių gyvenvietė. Mat ta vieta prieš tūkstančius metų buvo protaka (dabar – miškas), ten gyvenę žmonės lipdė puodus, skėlė titnagą ginklams, dirbinosi kaulinius žeberklus. Ir jei turizmo plėtotojai pakeltų nuo grindų šią pažintinę „šiukšlę“ (net nėra tiksliai pažymėta, kurioje vietoje buvusi ta gyvenvietė), turėtume dar vieną Neringos legendą. Galima rekonstruoti ir Narvos kultūros žmonių neolito kaimelį - jis tikrai pritrauktų tūkstančius smalsuolių.

Retas kuris žino, kad Parnidžio rage iki šiol išlikęs ir legendinio klampsmėlio fragmentas. Klampsmėlio, kuris prieš šimtus metų gramzdino vežimus, prarydavo arklius ir net vaikus (yra amžininkų liudijimai).

Užpustyto Karvaičių kaimo vardu pavadinta kopa, kurioje, pasak legendos, gimė Neringa. Esą tai buvusi deivės Laimos šventykla. Joje ugnį kūreno krivis su pačia, ir jie augino milžinę, kuri vėliau ištekėjo už Ventės rago didvyrio.

Šią mitologinių istorijų skrynią būtų galima kraustyti ir kraustyti... Legendos turi grįžti į Neringą. Ne SPA, ne ruonių kolonijomis ir valgiaraščiais ji garsėjo nuo seno. Jei vokiečiai suprato, kad šią fata morgana dvasia alsuojančią vietą reikia mitologizuoti, paversti ją legendų gimtine, kodėl to nesuvokia ar neeskaluoja dabartinės kartos turizmo asai?

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"