TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Leiskime padaryti klaidą

2016 09 11 6:00

Dažnai norime kitus, ypač aplinkinius, kai matome, jog jie klysta, pamokyti, įspėti ar patarti. Kartais yra net būtina daryti tam tikrą sprendimą, kuris išgelbėtų kitą nuo akivaizdžios nelaimės. Bet gyvenime yra situacijų, kai jų negalime kontroliuoti, kai tenka nuleisti rankas ir pakelti aukštyn širdį, kuri nestokoja vilties...  

Sekmadienio Evangelija byloja apie sūnų palaidūną ir jo tėvo gerumą. Į jų bendravimo santykį pažvelkime kiek kitu kampu. Kai jaunesnysis sūnus pareikalavo savosios palikimo dalies, tėvas, iš anksto nujausdamas, kad jo sprendimas yra lengvapėdiškas, neišreiškė nepasitenkinimo, ir nedelsdamas padarė tai, ko pareikalavo jo mylimas sūnus (Lk 15, 11 – 12).

Daugelis tėvų šioje situacijoje elgtųsi kitaip: jei jų suaugę vaikai nemotyvuotai prašytų, pavyzdžiui, pinigų vien savo užgaidoms patenkinti, o tėvai, įsitikinę savo teisumu, logiškai paaiškintų, kad sunkiu darbu sukauptos lėšos yra skirtos „juodai dienai“ – netikėtos ligos gydymo išlaidoms padengti ar kitiems būtiniems atvejams, – jie būtų teisūs, nes pinigai yra skirti taupymui ir racionaliam jų panaudojimui, bet ne neprotingam išlaidavimui. Tačiau jei šeimos atžala imtų maldauti, kad tėvai leistų iš bendros banko sąskaitos pasiimti tą pinigų dalį, kuri teisėtai priklauso jai, tada, laikydamiesi teisingumo, jie turėtų sutikti, nors ir iš anksto numatytų, kad greitai jų vaiko kišenėse pradės švilpauti vėjai...

Jei įvairiose gyvenimo srityse suaugę vaikai pradėtų reikalauti savo teisių ir laisvių, kurios net imtų piktinti jų tėvus, jiems vis tiek tektų susitaikyti su padarytu vaikų sprendimu, nes jie yra pilnamečiai, ir už savo veiksmus jau turi mokėti prisiimti atsakomybę. Žinomas evangelistas Bilis Greimas (Billy Graham), beje, sulaukęs 97 metų, neseniai šitaip kalbėjo: „Mes ne visada galime kontroliuoti tuos dalykus, kuriuos daro mūsų suaugę vaikai. Ir neturime tai daryti. Net tada, kai jie daro klaidas ar elgiasi ne taip, kaip jiems patarėme, jie vis tiek yra mūsų vaikai, ir mes toliau juos mylime ir jiems linkime paties geriausio“.

Mokykimės iš Evangelijoje minimo tėvo, kuris, užuot prikaišiojęs savo sūnui ir moralizavęs, nors su skausmo veriama širdimi išlydėjo jį į žemiausių aistrų tenkinimo džiungles, bet šią savo kančią skyrė už jo atsivertimą, ir niekada jo neužmiršdavo savo maldose... Ištverminga malda ir savųjų kentėjimų aukojimas už kitą yra du „branduoliniai“ užtaisai, reikiamu momentu gebantys susprogdinti žmogaus širdies melo citadelę, visiškai eliminuoti nuodėmės tamsą ir jo širdyje pasėti sėklą, iš kurios išaugtų naujos laisvės sparnai.

Blogi suaugusių vaikų daromi sprendimai – ne tik jų tėvams atsiverianti galimybė dar nuoširdžiau juos lydėti savąja malda ir leisti Viešpačiui laisviau veikti jų atžalų sielose, bet tai – dar vienas gyvenimo testas, ištiriantis tėvų vidinių nuostatų bei asmeninio santykio su Atpirkėju tvarumą; galų gale tai – pražydusi nauja malonė, kad tėvai, užuot dėl netinkamo vaikų gyvenimo būdo ėmę keikti likimą ir vien kaltinti save dėl anksčiau netinkamo savo atžalų auklėjimo, panašėtų į Tą, kuris ne tik už mus visus daugiau kentėjo, bet, iš mirties nasrų ištrūkęs, niekada nepalieka mūsų vienų, nes mus myli labiau nei mes esame pajėgūs tai suvokti.

Yra ir kitoks vaikų auklėjimas. Kai, pavyzdžiui, kai kurie vaikai būna pernelyg neryžtingi ar dvasiškai sužeisti, ir jų tėvai imasi iniciatyvos stengdamiesi, kad jie išsivaduotų iš įvairių kompleksų, įgytų dorybių ir netolimoje ateityje taptų tinkamais savosios šeimos vedliais bei pilnaverčiais visuomenės nariais, kartais net primygtinai, bet visada motyvuotai juos skatina įsitraukti į tokią veiklą, kuri jiems padėtų išgyti iš vidinių žaizdų...

Dženiferė Filbin – jauna mergina, turėjusi žemos savivertės įvaizdį ir norėjusi jį pakeisti. Kai ji buvo įtraukta į specialų kursą, kuris vadinosi „Nuotykiais paremta vasaros programa gamtoje, skatinanti atrasti save sunkiai veikiant gryname ore“, ji labai išsigando, net prašė mamos, kad ją išbrauktų iš sąrašo, bet veltui.

Vėliau ji pasakojo, kaip keitėsi jos požiūris į aplinką ir save pačią. Kai ji, būdama Oregono valstijos kalnuose, neteko galimybių praustis po dušu ir naudotis namų tualetu, pradėjo vertinti tai, ko neteko. Bet dienoms bėgant tuos nepatogumus nustelbė kalnų grožis, įvairūs užsiėmimai ir sveikas nuovargis. Ji rašė: „Instruktoriai nuleido mane miško proskynoje su keliais reikalingiausiais daiktais ir minimaliu maisto daviniu. Likau viena su pieštuku, popieriumi ir savo mintimis. Iš pradžių gerokai nuobodžiavau ir truputį baiminausi, tačiau, atvirai kalbant, tai buvo vienas šauniausių dalykų, ką kada nors buvau padariusi. Supratau, kiek iš tikrųjų mažai laiko praleisdavau viena... Per tris savaites virtau kita mergina. Atradau tokius savo gabumus, apie kuriuos nieko nežinojau... Esu dėkinga už tai, ką gavau: prieš išvykdama visada galvojau: Negalėsiu to padaryti. Dabar galvoju taip: Nebijau pamėginti“.

Dar vienas kitas gyvenime žengtas žingsnis, ir Dženiferė leis save atrasti Tam, be kurio nėra prasmės gyventi. Tai suprato sunūs palaidūnas, tai galop supranta ir tie, kurie klysta, bet nepaliauja ieškoję Tavęs, Jėzau...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"