Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Leistis Jos vedamiems

 
2017 06 04 6:00

Kai į savo širdis kviečiame Dievo Dvasią, Ji ateina apšviesti mūsų protą, mokyti laikytis tikėjimo kelio, perspėti apie piktojo klastą, įkvėpti viltį išmėginimuose, gydyti vidines žaizdas, teikti ramybę, kurios negali duoti pasaulis; dovanoti džiaugsmą, kuris yra pasitikėjimo Viešpaties globa vaisius... Šventosios Dvasios misija – per mus savo gerumo šviesos galia paveikti ir keisti kitus.

„Turiu atimti iš jūsų savo veidą, kad (...) jūsų širdys gautų mano širdį, kad jūsų sielos gautų mano sielą ir Dvasią, kuri pakartos, ką išgirdo“, – Sekminių himne rašė poetas Paulis Klaudelis (Paul Claudel). Kai, Jėzui žengiant aukštyn, atrodė, visko Šaltinis, nuo mūsų nesustabdomai toldamas, palieka mus tik savikliovai, kuri be Jo yra niekas, iš tikrųjų viskas pakrypo kita linkme... Prasidėjo nauja era, nes Jis mums atsiuntė Dvasią Globėją – naują Mokytoją, kad nuo šiol pirmenybę teiktume Jos įkvepiančiam tikėjimui, nes, pasak popiežiaus šv. Jono Pauliaus II, „mes priimame tą pačią Dovaną, tai yra sugrąžiname save pačius, sugrąžiname Bažnyčią Šventajai Dvasiai (...); netrokštame nieko kito, kaip tik pasilikti Joje, jokiu būdu neatsiskirti nuo Jos, niekada Jos nenuliūdinti (Ef 4, 30), nes tik Joje yra Kristus su mumis“.

Kaskart į savo širdis kviesdami Šventąją Dvasią priimame ir Jos vedimą, padarantį mus Dievo vaikais (Rom 8, 14). Mums yra teikiama malonė ne tik džiaugtis Dievo Dvasioje augančio naujo gyvenimo vaisiais, bet, uoliau sekdami Kristumi, mokomės priimti ir visus netikėtus iššūkius, kartais sukeliančius neišvengiamus kentėjimus. Jie – Dievo palaiminimai (Fil 1, 29), mus grūdinantys dorybių ugdymo praktikoje, tapatinantys su Jėzumi ir inspiruojantys sudėti visas viltis į Dievą, padedantį mums išlikti pripildytiems Dvasios (plg. Ef 5, 18).

Pripažįstame, kad Viešpats teikia ir kitų savo malonių, kurios pasireiškia tikinčiuose, kai, pavyzdžiui, per krikščionišką konferenciją ar seminarą maldos metu jie patiria naują Dvasios išsiliejimą, ne tik juose atnaujinantį Sutvirtinimo sakramento malonių veikimą, bet ir suteikiantį Dvasios krikštą – Jos patepimo jėgą, kuri, pašventindama visas asmens gyvenimo sritis, skatina jį laisviau ir nuosekliau atsiduoti Jėzui bei visiškai pasitikėti Juo. Pasak teologo Karlo Rahnerio, „negalime nuginčyti, kad žmogus gali turėti tokius malonės patyrimus, kurie jam suteikia laisvės pojūtį, atveria visiškai naujus akiračius, giliai įsispausdami jame, jį perkeisdami, ugdydami, netgi ilgai, dar gilesnę jo krikščioniškąją nuostatą. Niekas nedraudžia tokias patirtis vadinti Dvasios krikštu“.

Pastebėtina, žmogus, leidžiantis Dvasios vėjui stipriau pūsti savo širdyje, tarsi su Kristumi pakyla aukštyn, virš visų pasaulio tuštybių, rafinuotų vilionių ir dvasinės menkystės. Tikinčiojo mintys, malonei veikiant, besiskverbdamos į Biblijos tiesų pažinimo lobyną atranda naujų poteksčių bei gyvenime pritaikomų įžvalgų, kurios ryškiau nušvitusios jo sąmonėje tampa neužgesinamu žibintu, nušviečiančiu kasdienybės taką (plg. Ps 119, 105).

Krikščionio gyvenime gali iškilti dvasinė kolizija, kai jis, nors ir stengiasi gyventi pripildytas Dievo Dvasios, bet, pavyzdžiui, dėl anksčiau buvusio blogo įpročio kartais jaučia jo įtaką kartoti tą veiksmą, kurį atlikęs gėdytųsi ir nuliūdintų Šventąją Dvasią. Kai bus nelengva atmesti gundymą, Dievu pasitikintis žmogus šauksis Jo pagalbos; jei reikės, vidinio išgydymo pamaldose dėl išlaisvinimo kreipsis į maldos užtarėjus... Jis prisimins apaštalo Pauliaus žodžius, bylojančius, kad tikintysis savo viduje turi tam tikrą antgamtinės malonės potencialą, kurio pakanka, jog, pasitikėdamas savo Viešpačiu, atremtų piktojo atakas ir šalin nuvytų priešą (plg. Ef 4, 25 – 30).

Artėja Sekminės, ir tikintieji daugiau bei nuoširdžiau meldžiasi tokiais ir panašiais žodžiais: „Ateik, Šventoji Dvasia, ir kuo daugiau suteik mums savo malonių...“ Patikrinkime savo širdis. Galbūt per maldą jau patyrėme Dvasios aplankymą bei Jos malonių pagausėjimą, o vis tiek nesiliaujame atkakliai prašydami dar didesnių Jos palaiminimų... Jei su tikėjimu Dvasią pakvietėme į savo širdies kambarėlį, tai Ji ir atėjo. Būtų nesusipratimas Jos akivaizdoje vis tai kartoti.

Kartą šv. Serapinas Sarovietis savo mokiniui sakė: „Reikia melstis tik iki tos akimirkos, kai Šventoji Dvasia nužengia ant mūsų ir mums suteikia pagal Jai vienai žinomą saiką dangiškąją malonę. Jai mus aplankius, turime paliauti Jos šaukęsi. Išties kam Jos maldauti: „Tu, kuri esi gerumas, ateik, įsikurk mumyse, pašalink visus juodulius ir išgelbėk mūsų sielas“, jei Ji jau atėjo?“

Geriau būtų, kad įdėmiau klausytumės Jos įkvėpimų, išgirstume juos ir paklustume per mūsų sąžinę bei mintis ateinantiems Jos paraginimams teisingai nuspręsti ir, apsisprendus, ryžtingai daryti tai, kas šiuo metu yra svarbu bei neatidėliotina. Tada nebereikės Jos įtikinėti, kad Ji kuo gausiau mus vis pripildytų, nes Jai paklusdami bei leisdami mus vesti ten, kur Ji nori, leisime keisti savo gyvenimą taip, kaip Ji yra iš anksto numačiusi... O kai įžvalgusis Dievas vis laisviau galės veikti žmogaus gyvenime, argi Jo kūrinys turės priežastį susierzinti ir skųstis, kad jam vis dar kažko trūksta?!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"