TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lenkija ieško savo kelio po „Brexit“, o Lietuva?

2016 08 01 10:54

Kurį laiką po referendumo Didžiojoje Britanijoje girdėjosi spekuliacijos, kad , galbūt, britai dar nesitrauks iš ES, kad referendumas tik patariamasis ir galima jo nepaisyti et cetera et cetera. Toms spekuliacijoms galą padarė naujosios britų premjerės Theresos May ryžtinga į atsiskyrimą vedanti politika.

Mūsų kaimynė Lenkija skaudžiai reagavo į referendumo rezultatus, nes Jungtinės karalystės išstojimas iš ES gali paliesti gausią, apie 700 tūkstančių, kai kuriais duomenimis apie 1 milijono, lenkų bendruomenę Britų salose. Akivaizdu, kad jis palies ir lietuvių migrantus ir kitas etnines grupes. Kokiu mastu? Priklausys nuo Briuselio ir Londono derybų rezultatų, o taip pat nuo atskirų šalių – ir Lietuvos, aktyvumo ir gebėjimų apginti savo tautiečius.

Euroskepticizmu spėjusi pagarsėti Lenkijos valdžia, o konkrečiai – jos faktinis lyderis bei gausiausios frakcijos „Teisė ir Teisingumas“ vadovas Jaroslawas Kaczynskis kelis kartus patvirtino, jog Lenkija nesiruošia palikti Europos Sąjungos. O prieš keletą dienų, duodamas interviu populiariausiam Vokietijos dienraščiui „Bild“ pripažino, kad Lenkijai būtų geriausia, kad Vokietijos kanclere toliau liktų Angela Merkel.

Toks staigus Lenkijos valdžios lyderio posūkis iš savo anksčiau neslepiamų antivokiškų pozicijų link pagyrų Vokietijos kanclerei nustebino ne tik vokiečius, bet ir pačius lenkus. Tačiau, kita vertus, netikėtumai ir nuomonių kaita yra būdingi J. Kaczynskiui. Jis yra politikas lošėjas ir net artimiausi jo aplinkos žmonės ne visada supranta jo politikos vingius.

Lenkų savaitraštis „Polityka“, vertindamas pokyčius Lenkijos užsienio ir ypač rytų politikoje pastebėjo, kad du dešimtmečius lenkų valdžia vadovavosi emigracijoje gyvenusio ir Paryžiuje leidžiamo žurnalo „Kultura“ redaktoriaus, disidento Jerzy Giedroyco politine vizija. Ja rėmėsi tiek Solidarumo lyderiai, tiek pokumunistinė prezidento A. Kwasniewskio valdžia, tiek Piliečių platformos lyderis D. Tuskas ir jų prezidentas B. Komorowskis. Jos esmė: Lenkija turi remti rytų kaimynų, ypač Ukrainos nepriklausomybę, nes tai garantuoja Lenkijai didesnį saugumą nuo Rusijos.

Tačiau kaip pastebėjo ne vienas lenkų apžvalgininkas dabartinės Lenkijos vadžios dėmesys Ukrainai yra gerokai susilpnėjęs. Nepaisant to, kad Lenkijoje gyvena ir dirba apie vienas milijonas ukrainiečių, kad Lenkija oficialiai remia Ukrainą kovoje už šalies integralumą, teikia įvairią pagalbą. Tačiau, kaip pažymi „Polityka“, Lenkijos valdžia atsisako J. Giedroyco politinės vizijos. Nors kol kas neranda aiškios ir naujai besiklostančiai geopolitinei situacijai tinkamos užsienio politikos. Tam įtakos turi pokyčiai lenkų visuomenėje.

Valdančioje koalicijoje ir tam tikruose lenkų visuomenės sluoksniuose vis garsiau pabrėžiama nuostata, kad ukrainiečiai turi atsiprašyti lenkų už įvykdytas karo metais ištisų lenkų kaimų gyventojų masines žudynes Vakarų Ukrainoje, Volynėje, kai buvo išžudyta apie 100 tūkstančių nuo seno ten gyvenusių lenkų. Šias žudynes Lenkijos Seimas paskelbė tautiniu genocidu. Ukrainos valdžia tokius lenkų žingsnius laiko nepagrįstu politikavimu ir ragina neeskaluoti buvusius nesutarimus tarp abiejų tautų, prisiminti, kad ir lenkų pogrindinės karinės struktūros žudė ukrainiečius. Priskaičiuojama daugiau nei 10 tūkstančių nužudytų ukrainiečių.

Tačiau, panašu, kad Lenkijos visuomenė per daug suaugusi su savo istorija, kad galėtų tai pamiršti ir lengvai skaudžius įvykius nurašyti praeičiai. Matyt, dėl to kyla ir naujas kresininkų judėjimas (Nowi Kresowiane). Kresais Lenkijoje vadinamos buvusios rytinės žemės, kurios iki 1939 m. buvo valdomos Lenkijos. Šis judėjimas skiriasi nuo senųjų kresininkų, kurie daugiau rūpinosi praeities išsaugojimu lenkų tautinėje sąmonėje ir sentimentais buvusiai Lenkijai. Naujieji kresininkai yra įtakinga politinė grupuotė, vadovaujama charizmatiško kunigo Isakowicziaus – Zaleckio iš Krokuvos, siekia labiau politizuoti šį judėjimą ir, žinoma, su J. Gedroyco politine vizija mažai turi ką bendro.

Ne visai aiški dabartiniu metu yra Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu. Kaip beje ir Lietuvos politika Lenkijos atžvilgiu. Politiniame lygmenyje vyrauja štilis, kuris nežinia kuo gali baigtis. Tačiau faktas, kad lenkai pro pirštus žiūri į geležinkelio tiesimą iš Kauno į Varšuvą, jo modernizvimą bei europizavimą, daug ką pasako. Tenka manyti, kad Lietuvos ji nelaiko savo strategine partija, nors esame vienoje gynybinėje ir ekonominėje erdvėje. Lietuvos aukščiausia valdžia ir apskritai politikai tam per mažai skiria dėmesio ir greito susisiekimo prasme su Vidurio ir Vakarų Europos sostinėmis liekame gilia Europos provincija.

Anot žinomo ir Lietuvoje britų istoriko Normano Davieso, „Brexit“ parodė, kad Vakarai, kuriuose NATO ir Europos Sąjunga yra partneriai, skaldosi. Tas faktas, kad JAV prezidentas B. Obama įtikinėjo britus likti ES, jau savaime yra išskirtinis. Tačiau britai jo raginimų nepaklausė, o nauja Theresos May vyriausybė ES jau nebelaiko partnere. Niekas negarantuotas, kad britai gali greitai savo partnere nebelaikyti ir NATO organizacijos. Neatsitiktinai jie nusprendė investuoti kelias dešimtis milijardų svarų į atominių povandeninių laivų atnaujinimą ir statybą.

Juk „Britanija yra atskira planeta“, ironizuoja N. Davies. Kodėl jiems turėtų vadovauti ES biurokratai, Vokietija ar JAV? Dėl kylančio britų nacionalizmo – tai pajuto ir mūsų emigrantai, dalis britų, taip pat ir N. Davies jau pasirūpino kitos ES šalies pilietybe.

Jaroslawo Kaczynskio „naujoji“ užsienio politika iš esmės yra maršalo J. Pilsudskio politikos tąsa susieta su J. Gedroyco vizijos likučiais, siekiant Lenkiją padaryti didžiąja Europos valstybe ir atsispirti Rusijos imperializmui bei Vokietijos ekonominiam dominavimui. Anglija būdama ES, turėjo būti Lenkijos sąjungininke. Tačiau Didžiajai Britanijai traukiantis iš ES, jos artimesni sąjungininkai ES bloke telieka tik Vyšegrado šalys: Vengrija, Slovakija ir Čekija.

Tačiau ir Vyšegrado šalys toli gražu nėra vieningos net svarbiausiais klausimais. Čekija laiko save kur kas labiau vakarietiška valstybe už Lenkiją. Čekai save sieja su buvusia Austrijos – Vengrijos valstybe ir jos palikimu, kurioje vokiečių kalba ir kultūra yra gerbiama, o Vokietijos ekonominė įtaka yra vertinama. Sėkmės simboliu yra laikoma išsaugota „Škodos“ automobilių gamykla, esanti vokiečių rankose ir gaminanti visame pasaulyje žinomus automobilius. Tuo tarpu lenkus čekai laiko rytiečiais, kultūriškai artimesniais rusams, nors tai, galbūt, ir nėra tiesa.

Anot neįvardijusio save čekų diplomato, Čekija niekada nesutiks dalyvauti sąjungoje, kuri bus nukreipta prieš Vokietiją. Jeigu vokiečiams ir kitoms ES šalims nepavyks susitvarkyti su emigrantų srautais iš Afrikos ir Azijos, bus atsisakyta Šengeno zonos, sustiprinta vidinių sienų apsauga ir atskiros ES šalys rinksis sąjungas ES viduje. Matyt, čekai dar labiau šliesis prie vokiečių ir austrų, t. y. prie turtingiausio ES branduolio, o ne prie J. Kaczynskio, kurį daugelis čekų vertina labai kritiškai, vadovaujamos Lenkijos.

Vengrija su autoritariniu lyderiu V. Orbanu priešakyje nenori Vokietijos lyderystės ir remia Lenkijos valdžią jos antivokiškoje veikloje. Tačiau V. Orbanas pasisako už draugiškus santykius su Rusija ir Vladimiru Putinu, o tai lenkams netinka, nes Rusijoje jie mato didžiausią pavojų. Tad lenkams belieka vieni slovakai, kurie skirtingai nei lenkai yra įsivedę eurą ir jau priklauso euro zonai ir, matyt, šliesis labiau prie euro zonos valstybių nei prie Lenkijos. Lenkija yra ieškojimų kelyje konstruojant savo užsienio politiką ir anksčiau ar vėliau mes ją pažinsime iš vaisių.

Kol Lenkija ir kitos ES šalys prognozuoja ir ieško būsimų sprendimų besikeičiančioje Europos Sąjungoje, Lietuvos užsienio politika skendi rūkuose. Laikas nuo laiko atsakingi už jos vykdymą valdžios žmonės, opozicijos lyderiai ar buvę ministrai pakeiksnoja blogąją Rusiją, pagąsdina savo piliečius dėl Baltarusijoje statomos atominės elektrinės, retsykiais, kad nuraminti tautiečius, parašo notą, „susirūpina“ dėl kylančio terorizmo, išmintingai pamoko vakariečius, kaip reikia aniems gyventi ir „tinkamai“ elgtis ir tuo baigia savo „radikalų verbalinį karą“ , laukdami naujų įvykių bei sukrėtimų kažkur Europoje ar pasaulyje.

Tai, kas vyksta kažkur pasaulyje vis labiau paliečia ir Lietuvą. Ar tai būtų karas Sirijoje ar karinis perversmas Turkijoje, ar karo veiksmai Ukrainoje, ar prezidento rinkimai Amerikoje. Beje, Lietuvai, kaip taikliai pastebėjo „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas reikia, ruoštis gyventi ne tik su demokratų, bet ir su respublikonų būsimu prezidentu. Kokį Amerika išrinks, su tokiu teks skaitytis ir jį gerbti, kaip stipriausios NATO šalies lyderį. Galbūt, net reikės keisti savo karingą retoriką ir daugiau kliautis diplomatiniais gebėjimais, o neapsiriboti tik įvykių vertinimu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"