TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lenkijos lietuvių patirtys ir atramos

2013 11 07 10:30

Sudėtinga kalbėti apie lietuvybę. Supratau, kad gyvenant šiame krašte dėl susiklosčiusių sąlygų ir aplinkybių kalbant apie lietuvybę negalimi kompromisai ar improvizavimas. 

Kaip pastebėjote, lituanistų konferencijos pranešimų pasiklausyti susirinko nedaug šio krašto lietuvių. Aš manau, kad taip atsitiko todėl, jog vieni anksčiau, kiti vėliau pradėjo savotiškai improvizuoti su lietuvybe. O čia kompromisai neįmanomi. Aš negaliu sau leisti galvoti, kad su mano lietuvybe viskas gerai, todėl dabar galiu pažinti pasaulį – nuvažiuoti padirbėti į Krokuvą, Gdanską, Varšuvą, o paskui sugrįšiu ir užsiimsiu lietuvybe. Vis dėlto ne, nes galbūt aš ir nebegrįšiu, arba manęs nebebus lietuvybėje. Dėl objektyvių priežasčių gyvenant kitoje šalyje taip atsitinka. Net nebūnant emigrantu, bet gimus ir pragyvenus kitoje šalyje porą dešimtmečių, atsiranda kitas santykis su lietuvybę arba vyksta kitokie procesai. Pabandysiu įvardinti keletą dalykų, kurie, mano subjektyvia nuomone, nulėmė ar turi įtakos šiuo metu Seinų ir Punsko krašte gyvenančių lietuvių tautinės tapatybės formavimąsi.

Apie mūsų patirtis ir atramas kalbėti nėra lengva, kadangi čia gyvenančių lietuvių patirtis ne vienoda, o priešingai, dėl daugelio priežasčių ji kiekvieno skirtinga. Ji priklauso nuo to, kur gyveni, kokią mokyklą baigei, kas tavo kaimynai, kokia tavo šeima, kokį darbą ir kokioje įstaigoje dirbi. Taigi tos patirtys yra labai įvairios.

Lietuviškai skaityti ir rašyti pradėjau aštuntoje klasėje. Nors gimiau lietuviškoje šeimoje, bet, galima sakyti, netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, kadangi ten, kur gimiau, nebuvo lietuviškos mokyklos ir lietuviškų tikybos pamokų. Taigi aš patriotizmo mokiausi skaitydamas lenkų poetų eilėraščius. Tiesą pasakius, dėl to nesigailiu, nes vėliau, kai mano sąmonėje atsirado lietuvių kalba, buvo nesunku tą patriotizmą pakreipti tinkama linkme – manyje jis jau buvo. Ir kai šiandieniniai oponentai kartais kaltina, kad esu lietuvių nacionalistas, kad mano mintys radikalios, aš visuomet su ramia sąžine atsakau, kad toks esu tik dėl lenkiškų mokyklų, kuriose mokiausi, ir kurios ilgai mane auklėjo. Maironis, Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius ar Antanas Maceina į mano gyvenimą atėjo žymiai vėliau. Žymiai vėliau juos pažinau ir supratau, ką reiškia būti lietuviu. Tokių kaip aš šitame krašte labai daug. Reikėjo pereiti daug įvairių gyvenimo etapų – jei lietuviškai melstis išmokome namuose, lenkiškai melstis privalėjome išmokti per tikybos pamokas. Tie, kurie pasirinkome mokytis Punsko lietuviškajame licėjuje, iš esmės išsaugojome savo identitetą, tačiau absoliuti dauguma tų, kurie nuėjo kitu keliu, į lietuvių bendruomenę negrįžo. Apie tai kalbu norėdamas priminti 1920-uosius metus, kurie buvo tragiški šio krašto lietuvių likimui. Čia gyvenantys lietuviai tapo Lenkijos valstybės politikos dalimi, o ši lietuvių atžvilgiu ne visada buvo geranoriška. Įvyko dar vienas skaudus dalykas – lietuviai mechaniškai buvo padalinti į dvi dalis. Buvo siekiama, kad nebeliktų net užuominos apie buvusį lietuvių švietimo centrą Seinuose. Todėl buvo nuspręsta šiek tiek daugiau laisvių suteikti punskiečiams, o čia, Seinuose, viskas, kas lietuviška, turėjo būti ištrinta iš atminties – neturėjo likti nei lietuvių kultūros ir švietimo įstaigų, nei lietuvių kalbos viešajame gyvenime. Šios pastangos iš dalies davė vaisių. Dar tikėtasi, kad Punske niekada nesusiburs gausus lietuvių inteligentų būrys, o jeigu toks ir atsirastų, jų lietuviškas nuotaikas valdyti bus lengviau.

Noriu priminti ir 1941-ųjų metų datą, kai, remiantis Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartimi, iš šio krašto buvo iškeldinti keli šimtai lietuvių šeimų. Pavyzdžiui, Bubeliai, poeto Albino Žukausko gimtinė, ten stovi ją ženklinantis paminklinis akmuo. Šis lietuviškas kaimas 1941 metais per du mėnesius visiškai išnyko iš lietuviškos sąmonės, jo gyventojai buvo priversti persikelti į tuo metu jau okupuotą Lietuvą, o į jų vietą atėjo kiti šeimininkai, taip pat likimo nuskriausti, kaip ir tie lietuviai. Kaimas tapo lenkiškas, ir tokių kaimų daug. Tai šiam kraštui didžiulis praradimas, didžiulis protų nutekėjimas.

Šiam kraštui išlikti galėjo padėti tik švietimas. Todėl 1951–1952 metais šio krašto inteligentai priėmė strateginį sprendimą – plėsti lietuvišką švietimą, o Punske kurti lietuvišką vidurinę mokyklą. Tai turėjo tapti pagrindinė šio krašto identiteto išsaugojimo atrama. Punske tuo metu buvo tik keli kvalifikuoti mokytojai, nebuvo elektros energijos, nebuvo lėšų, nebuvo patalpų. Tuometinis Punsko viršaitis, nepaisydamas didžiulio valdžios struktūrų spaudimo, pareiškė, kad jeigu jam nepavyks atrasti Suvalkų valdžią tenkinančių patalpų lietuvių licėjui, vaikai mokysis jo kabinete. Reikėjo daug drąsos ir užsispyrimo, bet jis laimėjo, taip iš dalies sušvelnindamas „Seinų praradimo“ pasekmes. Tad lietuviškos mokyklos buvo įkurtos tik Punsko savivaldybėje.

Reikėjo laukti dar daug metų, kad lietuviška mokykla būtų atidaryta ir Seinų mieste. „Žiburio“ mokykla [Seinų „Žiburio“ gimnazija] atidaryta tik 2005 metais. Dešimtmečiai be lietuviškos mokyklos Seinams padarė neįsivaizduojamos žalos. Per tą laiką lietuvių kalbą papildė naujos sąvokos, atsirado „šaldytuvas“, „skalbimo mašinos“, „mikrobanginės“, „baidarės“, o Seinuose – „lodovkės“, „pralkės“, „mikrofaliufkės“, „kajakai“ ir t.t. Bet kaip tas „šaldytuvas“ galėjo atkeliauti į lietuvių šeimą Seinuose, jeigu nebuvo nei lietuviškos mokyklos, nei lietuvių kultūros namų, nebuvo ir lietuvio kunigo, o okupuotos Lietuvos radijas ir televizija transliavo tokias laidas, kurių tėvai vaikams tiesiog patardavo neklausyti. Todėl klausėmės lenkiškų laidų ir gerai išmokome ne lietuvių, bet lenkų kalbą.

2005 m. nebuvo lengva įkurti lietuvišką mokyklą ne tik dėl nutautėjimo (juk paskutinė lietuviška mokykla Seinuose veikė tik 1920-aisiais metais), bet ir dėl didelio vietos administracijos pasipriešinimo. Kodėl gi Seinų miesto valdžia taip, sakyčiau, agresyviai reagavo į ketinimus atidaryti lietuvišką mokyklą? Manyčiau, kad atsakymas yra paprastas: dar gyva istorinė atmintis apie Seinų reikšmę lietuvių kultūrai ir istorijai. Todėl ir mokyklos kūrėjams nekilo jokių abejonių, kaip ją pavadinti – buvo susigrąžintas iki 1920-ųjų metų Seinuose veikusios „Žiburio“ mokyklos vardas.

Noriu priminti dar vieną epizodą, kuris turėjo reikšmės šio krašto lietuvių tapatybės formavimuisi. Kaip tik šiais metais minime lietuviškų pamaldų atgavimo Seinų bazilikoje 30 metų jubiliejų. Siekdami susigrąžinti lietuviškas pamaldas, 1971 m. saujelė mūsų tėvų nusprendė Seinų bazilikoje pradėti neįprastą protestą: pasibaigdavus lenkiškoms pamaldoms, jie atsiklaupdavo ir garsiai lietuviškai melsdavosi. Tai truko iki 1983 m., ir nei Lenkijos saugumas, nei Bažnyčios hierarchai nesugebėjo tokia neįprasta forma reiškiamo protesto užgniaužti ir nuslopinti. Šiandien jau pasiekiami archyviniai šaltiniai atskleidžia analogų neturinčius faktus. Gilaus socializmo metu Bažnyčios atstovai ryždavosi kreiptis net į Liaudies Lenkijos saugumo departamentą (tą departamentą, kuris juos pačius persekiojo), ir prašė padėti užgniaužti lietuvių maldas Seinų bazilikoje.

Tie įvykiai paliko gilų pėdsaką čia gyvenančių lietuvių sąmonėje ir tikrai turėjo įtakos jų gyvenimui. Tos saujelės žmonių, kuri nusprendė Seinų bazilikoje melstis lietuviškai, nors tai buvo draudžiama, ryžtas ir drąsa neatsirado savaime tuščioje vietoje. Jie žinojo apie Seinų kunigų seminariją, žinojo, kur palaidotas vyskupas Antanas Baranauskas, žinojo, kad Seinuose mokėsi Vincas Kudirka ir daug kitų švietėjų, žinojo, kad čia vyko viena iš svarbiausių lituanistų konferencijų 1908 metais. Tai buvo jų atrama, tai buvo tas pagrindas, kuriuo remdamiesi jie galėjo ryžtis tokiai neįprastai kovai. Ir šiandieną, kas gali paneigti, kad lituanistų konferencija Seinuose kada nors netaps atrama kitiems, kai jiems reikės ginti lietuvių teises šitame krašte, ar tai nesuteiks jiems daugiau pasitikėjimo savo jėgomis...

Tiek Seinų „Žiburio“ mokyklos, tiek Punsko licėjaus, tiek visų kitų mokyklų mokytojai padarė stebuklus, kadangi dabar lietuvių kalba jau išėjo į Seinų gatves, kur dar neseniai kalbėtis lietuviškai buvo nesaugu. Tai padeda ir mūsų kaimynams lenkams geriau pažinti savo istoriją, susipažinti su lietuvių kalba, istorija ir kultūra. „Žiburio“ mokyklos statyba ir įkūrimas Seinuose buvo labai gera Lietuvos investicija, kuri jau atsipirko ir padeda lietuvių ir lenkų bendruomenėms geriau save pažinti ir suprasti.

Lietuvių bendruomenė šiuo metu gyvena sudėtingomis sąlygomis. Dažnai jaučiame, kad tapome tarpvalstybinės politikos įkaitais. Punsko savivaldybėje įteisinti dvikalbiai kaimų pavadinimai, lietuvių kalbai suteiktas pagalbinės kalbos statusas. Puiku, atrodo, kad taip ir turėtų būti, tačiau akivaizdu, kad tai padaryta politiniais sumetimais, iš patirties žinome, kad lietuvių bendruomenė nuo tų lentelių, nuo tų politikų kalbų ne pagausėjo, ne sustiprėjo, o priešingai – lietuviškų mokyklų sumažėjo, kalba nepasidarė taisyklingesnė, nepadaugėjo lietuviškų žurnalų prenumeratorių ir t.t.

Lenkijos ambasadorius Lietuvoje ponas Jaroslawas Czubinskis spalio 1 d. reaguodamas į „Lietuvos žinių“ rašinį apie Lenkijos lietuvių švietimo padėtį pažymėjo, kad „(...) 2012-2013 moks­lo me­tais 14 švie­ti­mo įstai­gų lie­tu­vių kaip ma­žu­mos dės­to­mą­ja kal­ba mo­kė­si 442 mo­ki­niai, o 130 mo­ki­nių pa­pil­do­mai mo­kė­si lie­tu­vių kaip ma­žu­mos kal­bos mo­kyk­lo­se len­kų dės­to­mą­ja kal­ba bei tarp­mo­kyk­li­nė­se mo­ky­mo gru­pė­se. Be to, 5 dar­že­liuo­se bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mas lie­tu­vių kaip ma­žu­mos kal­bos mo­ky­mas ar­ba už­siė­mi­mai vy­ko lie­tu­vių kal­ba“. Mes šiuo metu suskaičiuojame tik tris mokyklas lietuvių dėstomąja kalba ir du vaikų darželius, kuriuose užsiėmimai organizuojami taip pat lietuvių kalba. Taigi, kaip matote, skaičiai labai skiriasi. Atrodo, kad didžiosios politikos labirintuose pametėme tris vaikų darželius iš penkių ir vienuolika lietuviškų švietimo įstaigų iš keturiolikos. Tai daug ką atskleidžia, parodo, kiek dar daug mums reikia nuveikti, kiek problemų išspręsti, nuolatos kartojant, kad du plius du yra keturi. Ar pajėgsime tai padaryti? Aš manau, kad jau ne. Kodėl? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia daug daugiau laiko.

Lenkijos lietuvių bendruomenė yra pavargusi. Profesorė Viktorija Daujotytė prieš pradėdama savo pranešimą dėkojo Seinams už drąsą. Žinoma, tai labai gražus pasakymas, bet aš manau, kad drąsos jau beveik nebėra. Drąsūs buvo mūsų seneliai, o mumyse jos tikrai nėra. Mes tik norime tai apie save girdėti. Drąsūs žmonės neleistų, kad per dvidešimt metų bėgyje iš jų būtų atimtos beveik visos lietuviškos mokyklos. Drąsūs žmonės sugebėtų krašto ateitį planuoti penkeriems, dešimčiai metų į priekį, drąsūs žmonės nesutiktų tapti vien folklorine įdomybe ir tuo savo sprendimu niekam nesigirtų...

Pranešimas skaitytas spalio 11–12 dienomis Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"