TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lenkijos parlamento rinkimai: nauja politinė realybė su dešiniųjų dominavimu

2015 10 28 6:00

Praėjusį sekmadienį įvykę Lenkijos parlamento rinkimai pakeitė šalies politinę realybę. Baigėsi Piliečių platformos (PP) vienvaldis dominavimas ir jos pozicijas perėmė „Įstatymo ir teisingumo“ (ĮT) partija, kuri pirmą kartą nuo 1989 metų viena formuos Lenkijos vyriausybę.

Tačiau rinkimų rezultatai atnešė ir staigmenų: iš 5 į Seimą pakliuvusių partijų (neskaičiuojant vokiečių mažumos atstovo, kuris irgi pateko į Seimą) net 4 partijos yra dešiniosios arba centro dešiniosios.

Pirmadienį paskelbti Lenkijos valstybinės rinkimų komisijos rezultatai rodo, kad ĮT surinko 37,58 proc. balsų, PP – 24,09 proc., „Kukizo judėjimas“ – 8,81proc., „Nowoczesna.pl“ – 7,6 proc., Lenkijos valstiečių partija – 5,13 proc.. Konvertuojant šiuos skaičius į vietas Seime, kurį sudaro 460 narių, ĮT turi absoliučią daugumą – 235 vietas. PP turės 138 vietas, „Kukizo judėjimas“ – 42 vietas, „Nowoczesna.pl“ – 28, Lenkijos valstiečių partija – 16. Lenkijos aukštuosiuose rūmuose, Senate, ĮT iš visų 100 vietų turės 61, PP – 34, o keturias likusias vietas pasidalino nepriklausomi kandidatai.

Verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, kad valdžią iš centro dešiniųjų perėmė dešinieji. Lenkijos parlamente nebus nė vieno kairiųjų partijų atstovo, nes Jungtinės Kairės judėjimas, kuris jungė beveik visas Lenkijos kairiąsias partijas, neperžengė partinėms koalicijoms skirto 8 proc. rinkimų slenksčio. Du nauji dariniai patekę į parlamentą irgi yra dešinieji: „Kukizo judėjimas“ yra nacionalistinis populistinis, „Nowoczesna.pl“ atstovauja laisvos rinkos idėjomis paremto liberalizmo pažiūroms.

Tad Lenkijos scena nepasikeitė struktūriškai: joje toliau dominuoja ĮT ir PP, o šalia jų vietas randa mažesnės partijos. Pasikeitė tik Lenkijos politikos ideologinis atspalvis. Jei anksčiau šalia didžiųjų partiją į parlamentą pakliūdavo bent po vieną kairiąją partiją, dabar jame dominuoja išskirtinai dešinieji. Tai turės akivaizdžias pasekmes Lenkijos vykdomai politikai, ypač sprendžiant pasaulėžiūros ar istorijos politikos klausimus.

Kita vertus, šitokia dešiniųjų susivienijimų gausa tęsis neilgai ir vėliau dalis šių jėgų arba išnyks, arba transformuosis. Tam yra tiek struktūrinių priežasčių – ideologijų ir pozicijų dubliavimas, tiek vidinių – partijų vidinis susiskaldymas, lyderystės ir koncepcijos trūkumas.

Bene prasčiausioje situacijoje iš visų dešiniųjų jėgų yra „Kukizo judėjimas“. Tai roko muzikanto Paweło Kukizo, kuris praėjusiuose prezidento rinkimuose surinko net 20 proc. balsų, sukurtas politinis darinys. Jis neturi nei vieningos programos, nei vienijančios ideologijos. Judėjimą sudaro labai marga žmonių grupė: nuo nacionalistų iki laisvos rinkos apologetų. Vienintelis dalykas, kuris laiko judėjimą kartu yra nusiteikimas prieš dabartinę Lenkijos politinę sistemą ir elitą. Tai trukdys „Kukizo“ frakcijai parlamente priimti vieningus sprendimus dėl konkrečių balsavimų ir politinių aljansų. Tuo naudosis politiniai oponentai, ypač ĮT, kurie šitaip bandys „Kukizo judėjimo“ narius pervilioti į savo gretas. Dėl to tikėtina, kad po 1–2 metų „Kukizo judėjimas“ subyrės, o jo nariai išsilakstys po kitas partijas.

Kita dešinioji jėga, kuri išgyvena ne pačius geriausius laikus yra PP. Jos rinkiminė kampanija buvo prasta. PP tik reaguodavo į ĮT primetamas temas ir klausimus, nesugebėjo atsikratyti pasiklausymų skandalo šleifo, per daug atkartojo nesėkmingą Bronisławo Komorowskio rinkiminę kampaniją, nepateikė jokių pozityvių siūlymų, kuriuos jungtų patrauklus naratyvas ir koncepcija, nesugebėjo įtikinti rinkėjų, kad jos valdymas Lenkijai buvo geras laikotarpis. Be to, to PP rinkiminę kampaniją apsunkino B. Komorowskio pralaimėjimo šleifas gegužę vykusiuose prezidento rinkimuose ir kartais gan atvirai vykusi kova dėl valdžios partijos viduje. Todėl atsižvelgus į šiuos faktorius galima teigti, kad PP rezultatas šiuose rinkimuose – beveik ketvirtadalis balsų – yra geras.

Bet tuo geros naujienos ir baigiasi. Perėjusi į opoziciją PP susidurs su dviem iššūkiais. Pirmasis yra valdymo krizė partijoje. Šiuo metu partijai vadovauja premjerė Ewa Kopacz, tačiau ji niekada nuturėjo didelio autoriteto partijoje ir tuo pastaraisiais mėnesiais, ypač po B. Komorowskio pralaimėjimo, bandė naudotis jos priešininkai. Visa PP rinkiminė kampanija buvo paremta E. Kopacz asmenybe ir vizija. Nemažai daliai PP politikų tai suteikė pretekstą dėl pralaimėjimų rinkimuose kaltinti ją ir reikalauti jos atstatydinimo. Pagrindinis E. Kopacz konkurentas dėl valdžios partijoje yra dabartinis užsienio reikalų ministras Grzegorzas Schetyna, bet į partijos vadovus dairosi taip pat Cezary Grabarczyko grupė ir netgi Radosławas Sikorskis.

Kitas iššūkis PP yra tapatybės krizė. Savo įkūrimo pradžioje PP buvo liberali partija, kuri pasisakė už žmogaus laisves, valstybės pasaulėžiūros neutralumą ir laisvąją rinką. Bet didėjant jos politinei įtakai, ilgainiui ji tapo vis labiau centristinė, kad įtiktų didesniam rinkėjų ratui ir vis didesniam ir margesniam savo narių būriui. Galiausiai PP tapo valdžios partija, kurios esminiu tikslu tapo išsilaikyti valdžioje ir išlaikyti populiarumą, o tai sustabdė bet kokias reformas ir pokyčius valstybės gyvenime. Už tai PP buvo nubausta šiuose rinkimuose ir jos vadovybė turės sugalvoti, kokią pasirinkti tapatybę, kad partija galėtų laimėti rinkimus ir išlikti Lenkijos politikos žemėlapyje. Šiuo metu PP pasirinkimai nėra platūs. Jos senąją laisvos rinkos liberalizmo kortą pasiėmė „Nowoczesna.pl“. Labiau į dešinę PP eiti negali, nes supanašėtų į ĮT. Dar lieka alternatyva tapti liberalia kairiąja partija. Šio varianto tikimybė padidėtų E. Kopacz išsaugojus partijos pirmininkės postą.

Šią galimybę suteikia visiškas Lenkijos kairės fiasko. Naujai sukurtos Jungtinės kairės koalicijos kampanija buvo pradėta per vėlai ir jai neužteko vien tik naujos lyderės Barbaros Nowackos veido. Be to, koją pakišo Lenkijos visuomenės konservatyvumas ir tai, kad ĮT į savo programą įtraukė nemažai kairiųjų idėjų, ypač socialinės politikos srityje, kas leido jai nugvelbti dalį kairiųjų rinkėjų balsų, ypač tų, kuriems nėra svarbūs pasaulėžiūros klausimai. Lenkijos politinė kairė išeina į politikos užribį ir turės atsakyti į daugybę klausimų. Ar toliau tęsti Jungtinės kairės projektą, ar išsiskirstyti atgal į atskiras partijas? Kaip būti matomiems nesant parlamente? Kaip pasiruošti ir ką daryti per kitus parlamento rinkimus?

Jeigu PP nuspręstų pasukti į kairę, visai tikėtina, kad Lenkijoje žlugtų sena postkomunistinė kairė, o jos vietą užimtų PP, kurios veikėjai turėjo labai mažai sąsajų su sovietinėmis struktūromis ir komunistų partija. Tai būtų unikalus ir beprecedentis atvejis visoje Europoje.

Kita nauja politinė partija, kuri vis dėlto pateko į Seimą, yra ekonomisto, Leszeko Balcerowicziaus mokinio, Ryszardo Petru sukurta „Nowoczesna.pl.“ Ji daugiausia akcentavo ekonomines šalies problemas ir siūlė jas spręsti laisvosios rinkos principais. „Nowoczesna.pl“ taip pat pasisakė už valstybės biurokratijos mažinimą, siūlė įvesti ribą, kuri nustatytų, kiek daugiausia kadencijų gali dirbti Seimo narys. Ji sugebėjo patraukti tuos rinkėjus, kurie nusivylė PP, bet nenorėjo balsuoti už ĮT. Dabartinis „Nowoczesna.pl“ tikslas yra įsitvirtinti Lenkijos politinėje arenoje ir tapti joje vienintele liberalizmo alternatyva. Todėl dabar jos esminis priešas yra PP. Ir ši kova vyks ne tik retorikoje, žiniasklaidoje ar Seime, bet ir bandant pritraukti PP narius į savo gretas.

Vis dėlto didžiausią politinį svorį Lenkijos politikoje per artimiausius ketverius metus turės ĮT. Ji turės absoliučią daugumą Seime, Senate, turės savo vyriausybę ir savo prezidentą. Šis rezultatas yra ilgo darbo vaisiai. Partijos pirmininkas Jarosławas Kaczyńskis sugebėjo į partiją prisivilioti kitas dešiniąsias partijas ir sukurti plačią dešiniųjų jėgų koaliciją. Be to, per pastaruosius metus buvo daug keliaujama po Lenkijos miestus, susitikinėjama su žmonėmis, buvo įdėta daug pastangų stengiantis patraukti į savo pusę jaunimą, išsilavinusius žmonės ir miestų gyventojus.

ĮT pergalę nulėmė ir keletas išmintingų sprendimų rinkiminėje kampanijoje. Pirmiausia J. Kaczyńskis suprato, kad jo asmenybė daugeliui lenkų yra nepriimtina ir asocijuojasi su radikalumu, todėl jis nusprendė pasitraukti į antrą planą ir į premjero postą pasiūlė palyginti mažai žinomą politikę Beatą Szydło. Tai yra susiję su bendresne partijos tendencija gerinti savo įvaizdį Lenkijos visuomenėje ir atsikratyti radikalų etiketės. Dėl to buvo nutildyta idėja keisti Lenkijos konstituciją, nebuvo kalbama apie Smolensko sąmokslą, buvo mažiau kalbama apie pasaulėžiūros klausimus ir daugiau susitelkiama ties ekonomikos ir socialinėmis problemomis. Andrzejus Duda ir B. Szydło yra to atsinaujinimo veidai, kurie turėjo patraukti nuosaikesnius dešiniuosius rinkėjus. Dar reikia pridurti ir apie labai efektyvią ĮT kampaniją socialiniuose tinkluose.

Tad ĮT galės per artimiausius metus susikoncentruoti ties šalies valdymu. Vienintelis dalykas, kurį dar galbūt bandys atlikti ĮT, tai prisivilioti „Kukizo judėjimo“ arba PP konservatyviosios frakcijos narių į savo gretas ir pabandyti suformuoti konstitucinę daugumą. Ji ĮT reikalingi tik norint keisti šalies konstituciją, bet kol kas partija šį projektą nustūmė į šalį ir apie jį nekalba.

Tokie pokyčiai Lenkijos vidaus politikoje neišvengiamai kelia klausimą, ar tai paveiks kaip nors Lenkijos užsienio politiką. Verta atkreipti dėmesį, kad apie užsienio politiką rinkiminėje kampanijoje nebuvo daug kalbama. Tai rodo ne tik menką Lenkijos rinkėjų susidomėjimą šiais klausimais, bet ir mažus skirtumus tarp ĮT ir PP dėl pagrindinių Lenkijos užsienio politikos krypčių. Abi partijos nekvestionuoja Lenkijos narystės Europos Sąjungoje (ES) ir NATO, abi remia Ukrainos Euroatlantinius siekius, abi mato Rusiją kaip didžiausią Europos saugumo grėsmę ir abi supranta santykių su JAV svarbą.

Todėl jei ir įvyks pokyčiai Lenkijos užsienio politikoje, jie bus labai menki. ĮT labiau nei PP akcentuoja Vidurio-Rytų Europos svarbą ir norėtų iš šių regiono valstybių sudaryti aljansą, kuris būtų atsvara Rusijai ir su kuriuo galima būtų veikti ES ir NATO rėmuose ginant savo interesus. Deja, bet Lenkija šiuo metu neturi su kuo kurti šio aljanso: Čekija, Vengrija, Slovakija, Bulgarija vykdo prorusišką politiką, o su Lietuva santykiai yra prasti dėl tautinių mažumų klausimų. Belieka tiktai Estija, Latvija, Slovėnija, Kroatija ir Rumunija. Deja, bet šios šalys tikrai negali sukurti atsvaros Maskvai ir tai tikrai netaps alternatyva santykiams su Vokietija, Prancūzija ir Anglija.

Dalies komentatorių, ypač Italijos, Ispanijos ir Vokietijos žiniasklaidoje, nuogąstauja, kad Lenkija taps euroskeptiška, ksenofobiška ir turės daug nesutarimų su Berlynu ir Briuseliu. Iš tiesų ĮT yra nacionalistinė partija ir joje yra nemažai radikalių politikų, kurie nevengia savo pažiūrų reikšti viešai. ĮT yra labiau linkusi vienašališkai ginti Lenkijos interesus ES, ypač sprendžiant pabėgėlių ar aplinkosaugos klausimus. Todėl tikrai bus daugiau negu iki šiol apsižodžiavimų tarp ES, Vokietijos ir Lenkijos, bet tai vargu ar išaugs į tokio masto krizes, kurios vyko per praeitą ĮT valdymą 2005–2007 metais. Lenkijai atstovaus nebe radikalūs ĮT politikai, o nuosaikesni B. Szydło ir A. Duda. Be to, geri santykiai su Vakarų valstybėmis taip pat įeina į ĮT įvaizdžio gerinimo strategiją.

Pagaliau, kokią užsienio politiką vykdys ĮT galima susidaryti įspūdį iš pirmųjų trijų A. Dudos darbo mėnesių. Pirmieji keturi jo užsienio vizitai buvo Taline, Berlyne, Londone ir Niujorke. Kaip teigė A. Dudos vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais Krzysztofas Szczerskis, jie yra programiniai, kurie parodo pagrindines Lenkijos užsienio politikos gaires. Tad Lenkija, valdoma ĮT, vykdys balansavimo tarp partnerių Vakaruose ir Vidurio-Rytų Europoje politiką, bet ne nacionalistinę ar tiktai susitelkusią į Rytų Europą.

Ką tai reiškia Lietuvai? Viena vertus nacionalistinė ĮT pakraipa lems kiek aštresnius pasisakymus dėl Lietuvos lenkų padėties ir apsižodžiavimus dėl jos. Kita vertus dėmesys Vidurio-Rytų Europai lems didesnį norą turėti geresnius santykius su Lietuva. Patys ĮT politikai teigia, kad jie stengsis gerinti tiek santykius su Lietuva, tiek Lietuvos lenkų padėtį.

Bet ĮT (kaip ir visas likęs Lenkijos politinis elitas) laikosi požiūrio, kad progresas Lietuvos lenkų klausimuose yra svarbiau nei geri santykiai su Lietuva. Kol Lenkija laikysis tokio požiūrio, santykiai su Lietuva pagerės tik tada, kada bus padaryti bent kažkokie teigiami sprendimai dėl Lietuvos lenkų. Tad Lenkijos santykiai su Lietuva išliks tokie patys, kokie jie yra šiandien: formalus bendradarbiavimas ES ir NATO lygmenyje ir tęsiant pradėtus strateginius projektus, bet visiškas dvišalių santykių įšaldymas.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad Lenkijoje išliko dviejų partijų dvivaldystė, bet absoliučią valdžią perėmė dešinieji, o politinę kairę iš parlamento išstūmė mažesnės dešiniosios partijos. Nors Lenkijoje dominuoja politinė dešinė, bet joje yra per daug partijų, todėl prasidėjo jų kova dėl išlikimo. Kita vertus, šis ideologinis posūkis mažai paveiks Lenkijos užsienio politiką, įskaitant santykius su Lietuva. Galiausiai tiek TT politikai, tiek jos gerbėjai žadėjo kardinalius pokyčius Lenkijos vidaus gyvenime. Tad bus įdomu stebėti, kokie bus tie pokyčiai ir kaip jie paveiks mūsų regioną bei kaip ĮT dorosis su valdžios iššūkiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"