Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Liberalų sąjūdžio ištakos – „Gazpromo“ interesų lobizme

 
2017 06 06 8:17

Tai nebuvo atsitiktinumas, kad Liberalų sąjūdis užgimė netrukus po to, kai į Lietuvą iš Europos Sąjungos plūstelėjo Sanglaudos fondų lėšos. Verslui skirtus pinigus skirstė politikai, tad nei viena įtakinga verslo grupė negalėjo apsieiti be savos partijos.

Kuomet manęs klausia: Kaip galėjo liberalai šitaip nusiristi, kad koncerno „MG Baltic“ įtakos politikams skandalas virto „Liberalų sąjūdžio korupcijos byla“? – visuomet atsakau kontrklausimu: O ko jūs tikėjotės iš partijos, kuri buvo verslo pagimdyta ir užauginta Europos Sąjungos pinigų dalyboms?

– Ką čia šneki, – pasipiktina pašnekovai.

– Visi žino, kad Europos pinigų dalyboms buvo sukurta Darbo partija, kurios įkūrėjas Viktoras Uspaskichas paskui dėl tų pinigų susiriejo su Rubikonui parsidavusiu Artūru Zuoku. O Liberalų sąjūdis gimė kaip atsvaras jiems visiems, kaip morali, skaidri, europietiška partija, nuo pat pradžių kovojusi su Zuoko korupcija ir galiausiai ją nugalėjusi!

Na taip – Zuoką po dešimtmetį trukusios kovos Liberalų sąjūdis iš tiesų nugalėjo. Visa kita – tik graži ir tobulai visuomenei parduota viešųjų ryšių pasaka, puikiai parodanti, kad turint pinigų, žiniasklaidą ir gerus konsultantus galima juoda paskalbti balta, o minkštakinkius bestuburius pristatyti principingais kovotojais už teisybę. Ir dauguma žmonių tuo patikės.

Norint suprasti, kaip toji liberalų dalis, kuri vėliau tapo Liberalų sąjūdžiu, priėjo politinio liepto galą, reikia persikelti pusantro dešimtmečio atgal.

Tuomet šalis, nežiūrint ją purčiusios Paksiados ir apie sovietines „plyno lauko investicijas“ į Lietuvos ūkį pasakojusio premjero Algirdo Brazausko, tvirtai atsistojo ant Europos Sąjungos slenksčio, o Rusijos krizės nususintas verslas pajuto gaivų europinių pinigų dvelksmą. Bet tų pinigų visiems nebūtų pakakę, tad kova žadėjo būti negailestinga.

Sovietinę pramonę privatizavusių „ūsuotųjų bebrų“ interesus gynė Algirdo Brazausko socialdemokratai, rinkėjų valia įtaka dalijasi su Viktoro Uspaskicho Darbo partija, kuri taip pat buvo sukurta Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą proga, juoba, įkūrėjas jau buvo spėjęs pajusti europinių SAPARD pinigų, kurių penktadalis nukeliavo jo įmonėms, skonį.

Čia politinės įtakos rinkoje ir pasirodė liberalai, nuo pat partijos įkūrimo be didelės sėkmės siūlę savo paslaugas verslui atstovauti jo interesus.

„Jauniesiems bebrams“, verslą susikūrusiems nuo nulio laisvoje Lietuvoje ir neturėjusiems sovietinių nomenklatūrinių ryšių, reikėjo nuosavo įtakos sverto europinių pinigų dalybose, kurios, kaip buvo žinoma, turėjo trukti ne vieną dešimtmetį. Štai čia politinės įtakos rinkoje ir pasirodė liberalai, nuo pat partijos įkūrimo be didelės sėkmės siūlę savo paslaugas verslui atstovauti jo interesus.

Tačiau po to, kai 1999-aisiais sėkmingai investavę į Rolandą Paksą, 2000-aisiais liberalai tegu pusmečiui, bet suformavo savo Vyriausybę, jų potencialas verslo akyse smarkiai išaugo. Nes tai, kas kartą buvo padaryta, visada gali būti pakartota. Juoba, kai kurie 2003–2004 metų įvykiai verslui parodė, kad liberalų gretos toli gražu ne vienalytės ir ten yra vyrų, su kuriais galima susitarti. Ir kurie, skirtingai nuo Uspasicho ir jo Darbo partijos, gins ne savus, bet juos parėmusio verslo interesus.

Viktoras Uspaskichas niekada neslėpė, kad Darbo partiją įkūrė savo verslo interesų apsaugojimui. „Matydami, kaip kyla Uspaskichas, verslininkai, ypač dirbantys žemės ūkyje, perdirbimo pramonėje, pretenduojantys į SAPARD lėšas, patys eina pas tradicines politines partijas ir siūlo savo finansinę paramą, – 2003 m. rudenį savaitraščiui „Veidas“ pasakojo vienas tuometės Liberalų ir centro sąjungos vadovų. – Jie nujaučia, kad savo politinę galią Viktoras panaudos savo verslo plėtrai, ypač – ES lėšų įsisavinimui ir konkurentų žlugdymui.“

Buvo dar vienas esminis skirtumas tarp Darbo partijos ir Liberalų sąjūdžio – Uspaskichas dirbo negalvodamas toli į priekį, juolab, 2004-ųjų vasarą premjero postas jam atrodė ranka pasiekiamas. Liberalų sąjūdžio kūrėjai projektavo savo veiksmus į ateitį, suvokdami, kad Vyriausybių dar bus daug.

Uspaskichas savo partiją įkūrė viešai, pats, savo verslo konfederacijos pagrindu, už niekieno nugaros nesislėpdamas. Ir pats buvo vieša, gerai rinkėjams pažįstama persona. Balsuojantys už Darbo partiją žinojo, kad balsuodami gauna iš Rusijos atvykusį suvirintoją, „Gazpromo“ tarpininką, prasčiokiškų manierų storžievį, reikalus sprendžiantį pinigų pagalba.

Liberalų sąjūdis – tai vyresniųjų kursų studentė, kuklia, bet nepigia kelius dengiančia suknele, tobulu, vos pastebimu makiažu, paprasta šukuosena ir droviai nuleistomis akytėmis, kuriose kartkartėmis žybteli velniukai.

Vaizdžiai sakant, Darbo partija – tai tarsi kokia ryškiai išsidažiusi merga nuo stoties „McDonaldso“ – paprasta, neslepianti savo profesijos ir už sutartą kainą suteikianti neįmantrią paslaugą. Tuo tarpu Liberalų sąjūdis – tai vyresniųjų kursų studentė, kuklia, bet nepigia kelius dengiančia suknele, tobulu, vos pastebimu makiažu, paprasta šukuosena ir droviai nuleistomis akytėmis, kuriose kartkartėmis žybteli velniukai. Verslininkai gerai žino tokias apsimestinai kuklias doruoles – jos brangios, bet už tai parodo tokią klasę, kad kiekvienas investuotas centas atsiperka.

Bet kaip nutiko, kad 2003–2005 metais susidarė sąlygos Liberalų ir centro sąjungos skilimui, po kurio ir gimė Liberalų sąjūdis? Kodėl du liberalų lyderiai – vilnietis Artūras Zuokas ir klaipėdietis Eugenijus Gentvilas taip susipyko, kad sugriovė sunkiai kurtą partiją, o paskui vienas jų tapo korupcijos simboliu, kitas – kovos su korupcija simboliu ir buvo juo iki STT surado 106 tūkstančius eurų po Gentvilo mokinio Eligijaus Masiulio lova?

Prasidėjo viskas šaltą 2001 metų spalį Panevėžyje, kuomet liberalai kongrese nuvertė iš pirmininkų Rolandą Paksą ir vietoje jo išsirinko Gentvilą. Vienu vertimo variklių buvo Zuokas, kuris akivaizdžiai jau tuomet norėjo pats pirmininku tapti, bet turėjo tenkintis Gentvilo pavaduotojo vieta, kartu Gintaru Steponavičiumi ir Klemensu Rimšeliu [ATSISKLEIDIMAS: Teksto autorius buvo to kongreso dalyvis ir gerai mena užkulisiuose virusias aistras].

Zuokas, tuo metu Vilniaus meras, netruko parodyti naujajam partijos pirmininkui, kas iš tiesų įtakingiausias partijos narys – Gentvilas, tuo metu pasitraukęs iš Vyriausybės ir neturintis jokio darbo, buvo pasodintas ant finansinio bado dietos, nes atlyginimo pirmininkui liberalai nutarė nemokėti. Gentvilui pasiūlyta susirasti pinigų pačiam. Jis tą tegu ne iš karto ir nelengvai, bet padarė – vėlesnei Zuoko nelaimei.

„Dujotekana“, „Geonafta“, „Klaipėdos Smeltė“ tapo vienomis didžiausių Gentvilo kartu su Steponavičiumi ir Masiuliu įsteigto „Liberalių reformų fondo“ rėmėjomis.

Būtų keista, jei ketverius metus Klaipėdos meru ir pusę metų ūkio ministru bei laikinuoju premjeru buvęs Gentvilas nebūtų radęs bendros kalbos su uostininkais, tarp jų – ir vienu turtingiausių Lietuvos žmonių, Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos prezidentu Rimandu Stoniu. Pastarojo kontroliuojamos įmonės „Dujotekana“, „Geonafta“, „Klaipėdos Smeltė“ tapo vienomis didžiausių Gentvilo kartu su Steponavičiumi ir Masiuliu įsteigto „Liberalių reformų fondo“ rėmėjomis. Fondo pagrindiniu tikslu deklaruotas „Eugenijaus Gentvilo išlaikymas politikoje aukščiausiu lygiu“, arba, paprasčiau, pragyvenimo užtikrinimas.

Viskas būtų gerai, bet Stonio „Dujotekana“ – tai Rusijos „Gazprom“ atstovė ir tarpininkė, o „Gazprom“ tuomet turėjo labai didelių interesų Lietuvoje – vyko „Lietuvos dujų“ privatizavimas, tuo pat metu savivaldybės svarstė, ką daryti su Vyriausybės jų žinion perduotais šilumos ūkiais. O šie buvo vieni didžiausių „Gazprom“ per „Dujotekaną“ tiekiamų dujų vartotojais.

Jeigu „Lietuvos dujų“ pardavimą „Gazprom“ susitvarkė per Algirdo Brazausko Vyriausybę, tai savivaldoje šis rusams negalėjo padėti. O štai Liberalų ir centro sąjunga – galėjo. Kaune „Gazpromas“ perėmė termofikacinę elektrinę 2003-aisiais, kuomet visus energetinius reikalus savivaldybėje tvarkė vicemeras, liberalcentristas Arvydas Garbaravičius, netrukus išrinktas ir miesto meru.

O štai Vilniuje „Gazprom“ susidūrė su meru Zuoku ir jo proteguojama prancūzų „Dalkia“, kurią į Lietuvą atvedė tuometinė „Rubicon Group“ ir Andrius Janukonis. 2002 metais „Dalkia“ ir tapo „Vilniaus energijos“ tuo metu bene trečios pagal dydį Lietuvoje energetinės įmonės, operatore. „Gazpromui“ teko trauktis.

Štai taip Liberalų ir centro sąjunga faktiškai tapo „Gazpromo“ dujų pardavėjų, atstovaujamų Gentvilo grupės ir „Gazpromo“ dujų pirkėjų, atstovaujamų Zuoko grupės, sąjunga. Akivaizdu, kad pirkėjų ir pardavėjų interesai visuomet skiriasi, tad partijos skilimas tapo neišvengiamas.

Vidinė trintis prasidėjo dar 2003-aisiais, kai į Seimą pateko Šilumos ūkio įstatymo ir Gamtinių dujų įstatymo pataisos, kurias stūmė Šilumos tiekėjų asociacijos interesus atstovaujantis „Rubicon Group“ vadovas Janukonis. Viena iš pataisų numatė apriboti „Gazprom“ tarpininkų, tai yra klaipėdiečius liberalus remiančios „Dujotekanos“ ir jos akcininko Rimando Stonio pelnus. Ir taip jau sutapo, kad kaip tik 2003 metų Kalėdoms viena iš Stonio įmonių – „Geonafta“ – pervedė Gentvilo „Liberalių reformų“ fondui 50 000 litų, o po trijų mėnesių dar 62 000 litų pervedė ir „Dujotekana“.

Mūšį Seime dėl bandymo apriboti „Dujotekanos“ pelną išgirdo visa Lietuva. Tiesa, ne kaip dujų vartotojų kovą su dujų tiekėjais, bet kaip „Seimo korupcijos skandalą“, sudrebinusį šalį per 2004-ųjų prezidento rinkimus ir įsisiūbavusį vasarą, artėjant Seimo rinkimams.

Tuomet STT tarp pirmo ir antro prezidento rinkimų turo surengė kratas keturių pagrindinių partijų būstinėse, o vėliau Generalinė prokuratūra kreipėsi į Seimą prašydama atimti imunitetą iš grupės Seimo narių, kurie buvo įtarti ėmę pinigus iš bendrovės „Rubicon Group“ vadovo Andriaus Janukonio mainais už atitinkamą balsavimą dėl valstybinio dujų kainų reguliavimo.

Tų pokalbių, kurie bene geriausiai atspindėdavo, kokiais reikalais Janukonis skambindavo parlamentarams, niekas neakcentuodavo.

Netrukus į žiniasklaidą buvo „nutekintos“ ir įvairios Janukonio pokalbių su įvairiais Seimo nariais stenogramos, kurias vargu ar kas skaitė įdėmiai, o žurnalistai, žinia, sutelkdavo dėmesį tik į pačius pikantiškiausius tų pokalbių epizodus. Tuo tarpu tų pokalbių, kurie bene geriausiai atspindėdavo, kokiais reikalais Janukonis skambindavo parlamentarams, niekas neakcentuodavo. Galiausiai, juk jie buvo „neįdomūs“. Tarkime, tokie:

Janukonis: Ar negalėtumėt artimiausiam frakcijos susirinkime priimti...

Vidžiūnas: Šilumininkus.

J.: Vartotojus.

V.: Ko... kokiu klausimu?

J.: Ėėė, vartotojai nori prašyti frakcijos paremti, ėėė, įstatymo pataisą dėl valstybinio dujų reguliavimo.

J.: Tvarkoj, tai aš tada, ėėėė, jums pateikiu, ėėė, reiškia įstatymo pataisą....

V.: Nu, vartotojų, aišku, žinoma.

J.: Aiškinamąjį raštą, vartotojų poziciją.

V.: Nu.

J.: Savivaldybių poziciją...

V.: Nu, a...

J.: Merų poziciją...

V.: Ar jūs galit atmesti šitą dalyką ir tada mes pasižiūrim, žodžiu.

J.: Savaime aišku, savaime aišku.“

Reikia paaiškinti, kad, kaip paaiškėjo iš tų pačių STT padarytų įrašų, Janukonis po Seimo frakcijas vaikštinėjo ne kaip „Rubicon Group“ vadovas, o kaip vienas iš Šilumos tiekėjų asociacijos vadovų. Žinoma, Janukonis, kaip dujas dideliais kiekiais perkantis verslininkas, buvo suinteresuotas valstybiniu dujų reguliavimu, ribojančiu dujų tarpininkų pelną.

Liberalų sąjūdis, nors lygiai kaip Darbo partija buvo kuriamas verslo interesų aptarnavimui, nuo pat pradžių dangstėsi po doros, skaidrumo ir kovos su korupcija kaukėmis.

2004-aisiais „Gazprom“ parduodavo Lietuvai dujas po 84 JAV dolerius už 1000 kubinių metrų, o šilumos gamintojai (kurių interesus atstovavo Janukonis, kaip Prancūzijos kompanijos „Dalkia“, valdančios „Vilniaus energiją“, atstovas) iš tarpininkų jas pirkdavo jau po maždaug 100 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų. 2003–2004-aisiais metais „Dujotekana“ buvo vienintele dujų tiekėja laisviesiems vartotojams ir, naudodamasi monopolistės padėtimi, taikydavo kone begėdišką antkainį – 30–32 proc. (tiesa, antkainio dydis stipriai priklausė nuo „Dujotekanos“ santykių su pirkėjais – pavyzdžiui, „Gazprom“ atitekusiai Kauno termofikacinei elektrinei antkainis buvo gerokai mažesnis).

Savaime suprantama, kad šilumos tiekėjai buvo tiesiogiai suinteresuoti pirkti gamtines dujas iš „Dujotekanos“ su kaip galima mažesniu antkainiu, tad kovojo už valstybinį dujų kainų reguliavimą.

„Dujotekana“, savo ruožtu, buvo suinteresuota pardavinėti dujas kaip galima brangiau, tad kovo prieš dujų kainų reguliavimą. Kadangi reguliavimo įvedimas ar neįvedimas tiesiogiai priklausė nuo Seimo, abi pusės – tiek šilumos tiekėjai (remiami Vartotojų federacijos, Vartotojų asociacijos ir savivaldybių merų), tiek „Dujotekana“ užsiėmė Seime lobizmu ir Seimo narių „balsų medžiokle“.

Štai šios „balsų medžioklės“ garso įrašus, padarytus STT, visuomenei ir davė pasiklausyti bei paskaityti teisėsaugininkai. Bet kažkodėl nutekinti į viešumą buvo tik vienos pusės – šilumos tiekėjų, kovojusių su „Dujotekanos“ pelnais, pokalbiai su parlamentarais. Apie tai, ką su Seimo nariais kalbėjo „Dujotekanos“ atstovai, teisėsaugininkai visuomenės taip ir neinformavo.

Seimo Liberalų ir centro frakcijos nariai (priminsiu, kartu ir „Liberalių reformų“ fondo bendrasteigėjai) Steponavičius ir Masiulis, pradžioje, dėl užfiksuotų jų pokalbių su Janukoniu, taip pat viešai įtarinėti korupcija, teisindamiesi mušėsi į krūtinę, kad balsavo ne taip, kaip jų prašė šilumos tiekėjai (t.y., balsavo taip, kaip buvo naudinga „Dujotekanai“).

Netrukus jų pavardė dingo iš „korupcijos skandale“ minimųjų tarpo ir abu tarpo didžiais kovotojais su „Rubicon“, Janukonio ir Vilniaus mero Artūro Zuoko korupcija. Po kurio laiko jiedu daug prisidėjo skaldant Liberalų ir centro sąjungą ir kuriant Liberalų sąjungą.

Tačiau niekas – nei jie patys, nei gausiai naują tyros ir doros partiją rėmusi žiniasklaida – apie tai pastarąjį dešimtmetį nebekalbėjo ir nebepriminė. Atvirkščiai – šį su „Dujotekana“ ir „Gazprom“ susijusį Liberalų Sąjūdžio užuomazgos etapą visi pasistengė kaip galima greičiau pamiršti.

Kodėl Liberalų Sąjūdis, užsimezgęs, kaip „Dujotekanos“ įrankis, vėliau tapo „MG Baltic“ projektu, į kurį koncernas, pasak jo viceprezidento Raimundo Kurlianskio „investavo labai daug“ ne tik pinigų, bet ir laiko?

Liberalų sąjūdis, nors lygiai kaip Darbo partija buvo kuriamas verslo interesų aptarnavimui, nuo pat pradžių dangstėsi po doros, skaidrumo ir kovos su korupcija kaukėmis, nepaisant, kad vienas jo steigėjų, Petras Auštrevičius, 2004 metų prezidento rinkimuose prašė ir gavo pagalbą iš to paties Uspaskicho (pastarasis teigė užtikrinęs Aukštrevičiui 200 tūkst. iš jo gautų 240 tūkst. rinkėjų balsų). Kiti gi Liberalų sąjūdžio steigėjai – Eligijus Masiulis, Vytautas Grubliauskas, Kęstutis Glaveckas – netgi buvo Seimo Etikos komisijos oficialiai apriboti balsuojant dėl su dujomis susijusių įstatymų.

Kodėl Liberalų Sąjūdis, užsimezgęs, kaip „Dujotekanos“ įrankis, vėliau tapo „MG Baltic“ projektu, į kurį koncernas, pasak jo viceprezidento Raimundo Kurlianskio (Antano Guogos liudijimu) „investavo labai daug“ ne tik pinigų, bet ir laiko? Veikiausiai todėl, kad „Dujotekana“ prarado interesą, nes visus savo reikalus toliau tvarkė per Albino Januškos „valstybininkus“.

O štai „MG Baltic“ pastebėjo perspektyvius, į rėmėjų interesus atsakingai žiūrinčius, savais turtais pasigirti negalinčius politikus. Ir ėmėsi juos projektuoti į ateitį. Kaip parodė vėlesnis Eligijaus Masiulio darbas Susisiekimo ministerijoje, investuotojai į partiją neapsiriko. Galima tik įsivaizduoti, kokią naudą investuotojams būtų atnešęs Liberalų sąjūdis, jeigu STT nebūtų įsikišusi ir partija, kaip planuota, būtų laimėjusi 2016 metų Seimo rinkimus, Masiulis tapęs premjeru, Šimašius sėdėjęs Vilniaus meru, o Gentvilas žvelgęs į Prezidento rūmus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"