TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Liepų Lietuva

2007 08 25 0:00

Kokie mes esam ir norėtume būti? Ir ką galėtume pasiūlyti kitiems?

Maždaug su tokiais klausimais kreipiasi į mus vienas televizijos reklaminis filmukas. Į mūsų valstybės įvaizdžio paieškas įsitraukia verslo ir mokslo atstovai, humanitarai ir technokratai.

Antai miškingoji Suomija daugiausia dėmesio apsisprendė sutelkti į savo girias, į medienos pramonę. Savuosius medžius tausodama ji mielai perka pigią neapdorotą medieną iš Lietuvos.

Globalinei pažangai, ekonomikos suklestėjimui ir vis didesniam prekių vartojimui reikalingos naujos, modernios technologijos, todėl nerasime valstybės, kuri nesistengtų neatsilikti nuo kitų. Dėl to driežu geguže žadame verstis ir mes. Tokia tatai Vakarų pasaulio realybė, per kurią vis dažniau nuraibuliuoja nerimas dėl galimos Rytų ekspansijos ir apskritai dėl žmonijos likimo.

Vienoje Amerikos gentyje gyvavo mitas, kad Pasaulio kūrėjas žmogų nulipdė iš tešlos ir, kad tas padaras būtų tvirtesnis, nusprendė jį iškepti. Pirmas išėjo apyžalis, kitas juodas, per daug suskrudęs, ir tik trečias galiausiai Kūrėjui pasisekęs... Maždaug toks, kokie yra indėnai, gal dar kinai, arabai...

Galim juokauti, galim dūsauti - žmogus ne visada žino, ką daro, o gamta visada buvo, yra ir bus teisi. Kaip Dievas. (Jeigu ji pati nėra Jo dalis.)

Ne aš vienas jaučiu ir matau, kaip apšlubo ir pagedo humanizmas, kuriuo taip veidmainingai didžiuojamės, vis labiau išsigimsta demokratija, teisėtvarka ir teisingumas. Immanuelio Kanto moralinis imperatyvas aptemo kaip žvaigždėtas dangus, užklotas dūmų debesim. Visur triumfuodamas vaiposi vartojimo dievas, įveikęs visus kitus dievus.

"Nuo prasmės atitrūkusių žodžių persotintas dabarties žmogus darosi kurčias. Nebegirdi jis nei medžių šlamesio, nei upelio čiurlenimo, nei akmens kietos tylos, nei pagaliau savęs. Nebepajėgia jis išgirsti ir to slaptingo Būties kuždėjimo. Išlaisvintų žodžių triukšme dabarties žmogus nebegali atrasti nei prasmės, nei tiesos, nei tikrovės, kurią jis galėtų pavadinti sava. (...) Besaikio neigimo išdava - žodžiai be prasmės, poezija be žodžių, muzika, virtusi triukšmu. (...) Vis stiprėjantis gyvenimo tempas įsuka žmogų į bekryptį judėjimą lyg į kokį mirties šokį, be tikslo, be krypties, be pabaigos."

Šitaip prieš keliolika metų rašė Amerikos lietuvių intelektualas kun. A.Paškus savo knygoje "Asmuo ir laisvė". Nelinksmas jo išvadas galėtų papildyti dar liūdnesnė nelaimingų įvykių ir beprasmiškų mirčių statistika Lietuvoje. Tad ko gi pirmiausia reikia mums, pilietiškos ir žmogiškos sąmonės nepraradusiems lietuviams? Ko reikia gerbiamai poniai Europai ir galbūt visai žmonijai?

Žinoma, reikia naujų technologijų, išradingų ekonominių galimybių, kad vilkas būtų sotus ir avis nesirgtų snukio bei nagų liga... Tačiau dar labiau reikia - mirtinai, papjautinai - naujų idėjų, kaip ir kuo gaivinti žmogaus dvasią. Senieji vynmaišiai naujų laikų vynui, kaip visi matom, nebetinka.

Galim dūsauti ir galim didžiuotis: vienu aspektu mūsų tauta tarp europiečių yra iš tikro unikali. Mes gerokai vėliau negu kiti buvom apkrikštyti. Kai kuriuose Dzūkijos kaimeliuose prie sodybų tebežaliuoja dvikamienės, trikamienės liepos. Prieš gerą šimtmetį čia žmonės dar tikėjo, kad ligų ar kitokių rūpesčių prislėgtam bėduliui reikia pabūti įsispraudus toj liepų tarpušakėj, tylomis, be žodžių viską išsakyti ir išeiti tarsi medžio apvalytam, palaimintam, lapų šlamėjimo ar paukštelių čiulbėjimo paguostam.

Ne, aš nepriklausau tiems senojo baltų tikėjimo gaivintojams, kuriems kartais apeigos, forma rūpi labiau nei tokios pasaulėjautos esmė ir giluma.

Man patrauklus "tryliktasis apaštalas". Taip prieš karą kai kas titulavo Albertą Schweitzerį (1875-1965). Jis buvo evangelikų pastorius, muzikologas, teologijos ir medicinos daktaras, senatvėj - Nobelio premijos laureatas. Per greit ir nepelnytai jis buvo užmirštas! Pasauliečiams jis galbūt atrodė per daug šventas, o krikščionių bažnyčiai - per didelis laisvamanis.

Būdamas devynerių jis jau vargonininkavo, vėliau Europoj garsėjo kaip protestantų pamokslininkas ir žymus muzikologas. Dar vėliau A.Schweitzeris apsisprendė: sulaukęs trisdešimties pakeis savo gyvenimo būdą ir, užuot pamokslavęs, imsis konkretaus darbo. Per septynetą metų Paryžiuje baigė medicinos studijas ir išvyko į Kongą. Ten jis pastatydino ligoninę, gydytojavo ir rašė filosofijos knygas, iš kurių mums derėtų pasimokyti.

Pasaulio kultūrą A.Schweitzeris vertino pagal tai, kiek joje humanizmo, o humanizmą - kiek jame pagarbos ir meilės bet kokiai gyvybei - nuostabiausiam Kūrėjo stebuklui.

Mūsų protėviai apčiuopom visa tai suvokė dar neapsikrikštiję. Dabar jau daugelis matom, kad suįžūlėjusio gamtos tirono viešpatavimas nėra teisingas ir teikiantis daug džiaugsmo. Tad gal, sakau, Lietuva tame asfaltuotame Europos parke galėtų surasti vietos ir žaliuoti kaip ta dvikamienė liepa, jungianti gamtą ir žmogų, krikščionišką kryžių ir gyvą naujos prasmės bei paguodos teikiantį medį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"