TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuva – Europos centras ar periferija?

2015 03 20 6:00

Per šiemetę Vilniaus knygų mugę buvo surengta diskusija tema „Lietuvos tapatybės mįslė: Europos centras ar provincija“. 

Labiau pamąsčius, tikrai kyla įvairių ir nevienareikšmių minčių. Tačiau kalbant apie tapatybę didžiausia problema yra ta, kad ši sąvoka yra subjektyvi, o tai reiškia, jog esu tas, kas manau esąs. Kitas dalykas - nuo to, kaip stipriai jaučiuosi kas nors esąs ir tai pozicionuoju, tuo stipriau tas mano įvaizdis veikia aplinkinius, ir priešingai.

Grįžtant prie klausimo, Lietuva - Europos centras ar periferija, visų pirma tikriausiai reikėtų apibrėžti, kas turima galvoje, kas yra mūsų atskaitos taškas. Čia galima daug diskutuoti ir ieškoti to „centro“ mentaliniu požiūriu. Tada gali prasidėti įvairūs svarstymai ir "centro" paieškos per kultūrinės srities veiksnį, per politinį veiksnį ar galiausiai per finansinį veiksnį. Europos kultūrinį centrą yra sunkoka identifikuoti, o politinis centras gana aiškus - tai Briuselis. Finansinis centras - greičiausiai Londonas, bet gali būti ir Frankfurtas prie Maino arba Liuksemburgas.

Galiausiai galima iškelti grynai geografinį klausimą, kur yra Europos ribos? Deja, čia reikia pasakyti, kad tokio žemyno kaip Europa nėra, yra tik Eurazija. Tačiau nepaisant esminių detalių santykinai yra priimta Europos ribas rytuose laikyti Uralo kalnus, o pietuose - Kaukazo. Bet tai tik susitarimo klausimas, neturintis rimtų argumentų. Tad jei ieškome Europos geografinio centro, vėl randasi daug dedamųjų. Vieni, remdamiesi vienais skaičiavimais, teigia, kad tai Lietuva, kitiems, besiremiantiems kitais matais, atrodo, jog tai kita valstybė.

Esant tokiai klausimų gausybei galiausiai norisi tiesiog paklausti, koks mums skirtumas, kur yra Europos centras, ar nuo to, kad vienas centrų yra Lietuvoje, mūsų gyvenimas pagerėjo. Žinoma, tai yra tam tikra simbolinė reikšmė ir kelia tam tikrą smalsumą. Tačiau tokio klausimo kėlimas ir skyrimas jam daug dėmesio rodo tam tikrą nepasitikėjimą ir tapatumo krizę. Esmė ta, kad per daug žvalgomės, kaip atrodome, ką apie mus sako kiti. Būtent čia pasireiškia žiniasklaidos ir viešosios nuomonės poveikis tapatybės formavimuisi.

Apie tai parašyta nemažai mokslinių straipsnių, kuriuose būtent taip ir teigiama. Viename jų itin išsamiai aprašoma visa schema. Tai Nil straipsnis „Building Identities: Living in the Hybrid Society“. Jame teigiama, kad žmogus kiekvieną dieną susiduria su žiniasklaidos formuojamomis naujomis normomis, ir asmuo, norėdamas neatsidurti tarp „kitų“, privalo priimti tas normas ir kartu prisiimti naujus tapatybės elementus.

Konstruktyvizmo teorija teigia, kad tapatybė yra pasirenkama kaip politinis procesas, o ne natūraliai įgyjama. Sovietų Sąjungos bloko žlugimas ir didelės socialinės bei ekonominės permainos sukrėtė Rytų ir Vidurio Europos natūralią socialinę raidą. Kaip rašo straipsnio autorė, žmonės nustojo būti „savimi“, jie pradėjo būti kitais, pradėjo daugiau domėtis kitais, taip visiškai pamiršdami apie „save“. Prie to prisideda, kaip teigia autorė, ir dabartinė multikultūrinė edukacinė sistema, kuri moko būti „pasaulio piliečiais“, neįsišaknijusiais konkrečioje valstybėje. Toliau autorė rašo, kad žiniasklaida kuria virtualų pasaulį, kai kuriami nauji ryšiai tarp mums nepažįstamų ar net apskritai neegzistuojančių asmenų. Gyvenant informacijos amžiuje iš tikrųjų mums labai trūksta tikros (neišgalvotos) informacijos. Toks žiniasklaidos sukurtas pasaulis tampa įtikimesnis ir vartojamas nei tikroji realybė. Visos šios transformacijos veda prie to, kad „mes“ tampame „kitais“. Tai kartu veda prie multisluoksnio identiteto reiškinio, kai norėdami išlaikyti socialinius ryšius, vienoje aplinkoje ir situacijoje (pavyzdžiui, konferencijoje, valstybinėje institucijoje) esame vienokie, o kitoje situacijoje (pavyzdžiui, vakarėlyje) - visiškai kitokie. Esant žiniasklaidos spaudimui, žmogus turi spręsti dilemą, kuo šiuo metu būti, t. y. sutapatinti save su visuomene ar išlikti savimi ir konfrontuoti su „kitais“.

Čia ir verta permąstyti, kas esame ir ko norime. Taip pat kartais norisi užduoti klausimą, ko kiti nori iš mūsų, kai, pavyzdžiui, visiškai nekritiškai žiūrima į vaiko teisių apsaugos sistemą Norvegijoje ar įvairius socialinius eksperimentus, kurių tikslai yra visiškai neaiškūs ar daugiau numanomi. Tuo metu dalis visuomenės nesugeba kritiškai vertinti iš Rytų skleidžiamos informacijos.

Vienas išmintingas žmogus apie šią situaciją yra pasakęs, jog jam kartais atrodo, jog visa ta informacijos lavina, kurios didžioji dalis yra nereikšminga, tik ir siekiama, kad neturėtume laiko ramiai pamąstyti ir įsiklausyti į save, paklausti savęs, ko patys norime.

Per diskusiją Knygų mugėje įsidėmėtiną mintį pasakė vienuolis Julius Sasnauskas. Ji maždaug tokia - šiais laikais tik pabandyk trumpam išjungti kritinį mąstymą ir žiūrėk, kad jau viena koja stovi iliuzijų lauke!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"