TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuva ir civilizacijų virsmas

2007 09 27 0:00

Jau ir Lietuvoje matyti didžiųjų XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios virsmų rezultatai. Tad gal būtų pravartu prasidedant naujajam politiniam sezonui bent jau apčiuopom pasiryškinti jų kontūrus?

I.Rusija imasi iniciatyvos

Kai baigėsi idėjų kovos epocha (visas XX amžius yra gigantiškas jų susirėmimas), tapo aišku, kad neišnaudotas liko tiktai tikėjimo potencialas, kurį su didžiausiais ekonominiais ir militaristiniais ištekliais sukaupė krikščionybė, islamas ir budizmas, ypač užkariautose erdvėse. Vienyti tose tikybų erdvėse atsidūrusias tautas tapo svarbiausias politikų uždavinys. Tų procesų akivaizdumas nenuginčijamas.

Daugiausia sunkumų kilo krikščioniškajam pasauliui, nes būtent jis, pats pamažu išsikvėpdamas, savo ideologijų kova varė į priekį pasaulio istoriją visą XX amžių: kas vakar buvo priešai, šiandien turėjo tapti draugais, o per tą laiką reikėjo suspėti buvusiam priešui primesti ekonominį liberalizmą, dėl kurio ūkinis gyvenimas galėtų būti išplėštas iš bet kurios šalies nacionalinės kontrolės. Globalizacija tapo didžiąja Vakarų civilizacijos viltimi.

Kurį laiką tai daryti sekėsi: Vidurio Europa nuo "šoko terapijos" griuvo greitai ir sklandžiai, o B.Jelcino Rusija irgi atsivėrė "rinkos ekonomikai". Todėl buvusių priešų integracija vyko netgi politiniu lygmeniu - rusų vadai kalbėjo ir apie Europos Sąjungą, ir apie NATO taip lojaliai, kad Rusijos įsiliejimas į tas struktūras tolesnėje perspektyvoje nebeatrodė absurdas. Tai būtų reiškę plačią krikščioniškosios civilizacijos integraciją Šiaurės pusrutuliui vienijantis prieš Pietų pusrutulį su Kinija priešaky.

V.Putino Rusija nuo ekonomikos liberalizavimo savo teritoriją atitvėrė beveik aklinomis nacionalinėmis sienomis ir atribojo nuo krikščioniškosios civilizacijos integravimosi proceso. Šį faktą bandoma paaiškinti tradiciškai: Rusijoje atgimsta jos imperializmas. Reikalai sudėtingesni: imperializmas tėra priemonė. Kokie tikrieji Rusijos tikslai?

Svarbiausias yra vienas: atsilaikyti prieš Kiniją. Paplūs Kinija per Amūrą - ir sudie Rusijai, bus blogiau nei mongolų-totorių epochoje. Šįsyk jos nebeliktų galutinai.

Kokias galimybes atsilaikyti turi Rusija? Jokių. Išskyrus pačią save. O ką ji gali, pati griūvanti? Demokratinė plėtra į pažangos kelią Rusiją išvestų per - geriausiu atveju - ketvirtį amžiaus. Tada ji būtų fiziškai ir dvasiškai pavargusių, bent kiek atsikvėpti norinčių žmonių šalis. Labai įmanomas variantas - šalis jau tik iki Uralo kalnų. O gal ir dar artėliau Maskvos eitų rytinės jos sienos.

Gal to neleistų krikščioniškosios civilizacijos gynimo organizacija NATO? Taip, neleisti bandytų ir bando. Tačiau JAV iš esmės laikosi tik padedama dolerio ir savo karinių pajėgų. Kinija dolerių sukaupusi daugiau, negu visas kitas pasaulis kartu paėmus. Jei Kinija vietoj dolerio pasirinktų eurą, JAV ekonominės katastrofos pasekmė taptų ir jos militaristine bei politine katastrofa.

Ar iš tiesų viena iš Europos Sąjungos kūrimo paskatų buvo bandymas sukurti pirmiausia krikščioniškosios civilizacijos erdvę, aptarnaujančio dolerio būsimąjį žlugimą amortizuojančią erdvę? Londono biržos aktyvumas ir monetarinis separatizmas tai lyg ir neigtų, akis nukreipdamas į Vokietiją ar dar ką. Kad ir kaip ten būtų, daugelis valstybių neskuba. Čekija ir kitos naujokės euro įsivedimą atideda, euro prestižas dėl neišvengiamo prekių brangimo tarp žmonių smunka, ES Konstitucija iš esmės žlugo, tad visas ES projektas ateitin plaukia tolydžio išsiplaudamas.

Rusija to nesupranta?

Tai ką ji daro?

Suvalstybindamas pagrindines Rusijos gamtos resursus eksploatuojančias ūkio šakas V.Putinas pirma koncentruoja politinę valdžią, visuomenėje skatindamas nacionalizmą ir rasizmą, kurie turi pakeisti marksistinį proletarinį internacionalizmą ir padėti atsiriboti nuo liberalinio kosmopolitizmo. Arabus laikydama kiek galima arčiau savęs, bet ne taip arti, kad kaip Europos Sąjungai jau reikėtų galvoti apie perėjimą į islamą, V.Putino valdžia puikiai žaidžia su nacionaline krikščionybės atmaina stačiatikybe ir visiškai pajungia ją savo valiai. Tačiau rimčiausi žingsniai padaryti su tikybos požiūriu beveik nepavojinga Kinija: su ja ir kitomis Azijos šalimis, kaip TSRS laikais su Vokietija, sudarytas netgi antinatinių ambicijų turintis karinio bendradarbiavimo aljansas, kuriuo remiantis bus galima bent laikinai prižiūrėti Kinijos ekspansionizmą. Šito kol kas, atrodo, reikia ir Kinijai.

Ką visa tai reiškia?

Tai reiškia, kad paskelbdama nacionalinės demokratijos (sakoma ir - valdomos demokratijos) programą Rusija apsisprendė atsisakyti iliuzijų, jog liberalinė demokratija pajėgi integruoti krikščioniškąją civilizaciją ir kad tokia ji pajėgi atsilaikyti dviem frontais: prieš Kiniją ir prieš besivienijančią Arabiją su jos religijų nulemtu agresyvesniu už krikščioniškąjį gyvenimo būdu. Kaip labiau ir už JAV, ir už ES pažeidžiama ir vienų, ir kitų priešų, ji pirmoji susidorojo su savo musulmonais ir dabar dorojasi su kinų plūdesiu, tuo pat metu priešindamasi Vakarų Europos kapituliantiškumui prieš islamą ir JAV bejėgiškumui prieš Kiniją. Militaristinis savo erdvių atribojimas sausumoje, vandenyse ir ore rodo nepasitikėjimą savosios civilizacijos vakariniu ir rytiniu sparnu bei akivaizdžiai demonstruoja, kad Rusija ryžtasi imtis krikščioniškosios civilizacijos lyderės vaidmens. "Rusija ateina kaip audra", - sako Lenkijos eksprezidentas Lechas Valęsa.

Tragiškas, o vietomis ir komiškas yra šis gestas. Tačiau pastanga akivaizdi. V.Putino pakeisti prezidento poste ateis arba laikinas, V. Putino sugrįžimo būtinumą paryškinantis įpėdinis, arba dar ryžingesnis ir radikalesnis Rusijos lyderis. Klausimas vienas: ar rusiškasis nacionalizmas skeldėjančią Rusiją sutelks taip, kad nuramdytų badą ir prislopintų alkoholizmą, kurių panaikinimas jiems leistų pradėti galvoti apie vidinių galių kūrimą, reikalingą prisiimamiems vaidmenims atlikti?

Tačiau istorija šiandien tik kreivai šypsosi: priešpriešinti šiems desperatiškiems žingsniams nelabai ką turi nei JAV, nei ES.

Kas per tą laiką dėjosi ir buvo daroma su mumis?

II. JAV Nepasiduoda ir Europoje

"Žvaigždžių karas" buvo paskutinis didysis šaltojo karo mūšis. Jis pareikalavo visų tiek privataus monopolinio (JAV), tiek valstybinio (TSRS) kapitalizmo jėgų ir pajėgų. Lemiamas buvo militaristinio susirėmimo matmuo, tačiau ne paskutinę vietą užėmė ir ekonominė konvergencija, ir masinių informacijos priemonių kuriama globalioji erdvė, ir pagaliau slaptųjų tarnybų veikla priešininko teritorijoje. Daug kas iš šių veiklos rūšių hibridizavosi naujojoje informacinėje terpėje ir gimdė papildomas galimybes. Viena iš jų buvo vadinamosios taikiosios revoliucijos, veikusios pagal "nesipriešinimo blogiui" teoriją (perimtą 1968 metų studentų irišplėtotą JAV strategų kaip priešnuodis Čegevaros tipo revoliucijoms).

Pirmoji tų revoliucijų banga nuošė, kai išsekus TSRS komandinės ekonomikos ištekliams M.Gorbačiovas paskelbė savąją pertvarką, siekdamas socialistinį ūkį sukryžminti su privačia iniciatyva, o valstybinę TSRS politinę sąrangą pertvarkyti į naujosios ekonominės erdvės jungiamą konfederaciją. Svietinio socializmo sistemoje prievarta buvo pasiekusi tokias brutalias formas, kad nesipriešinti jai buvo neįmanoma, ir pati populiariausia pirmine pasipriešinimo forma tapo kitamintiškumas ir nacionalizmas. Į sprogimus jis pirmiausia išvirto Baltijos šalyse.

Iki tol buvo atliktas didžiulis parengiamasis darbas, pirmiausia Lenkijoje. JAV padedamas kardinolas Karolis Voityla tapo popiežiumi, sėkmingai finansuotas lenkų "Solidarumas". Nuo "Solidarumo" kai ką kopijavo ir Sąjūdis Lietuvoje, nors finansiškai neremiamas, o politiškai netgi neskatinamas. 1990 metų Nepriklausomybė Lietuvoje ir "nepriklausomybių paradas" po 1991 metų pučo Maskvoje užbaigė pirmąją taikiųjų revoliucijų bangą.

Antroji prasidėjo jau padedant naujam geopolitiniam veiksniui - buvusiai Europos Bendrijai, kuri kaip Vakarų Europos sąjunga apsireiškė 1991 metais, bet greitai (supratusi, kad buvusi soclageryje Vidurio Europa gali priklausyti Vakarų Europai) persivardijo į visos Europos sąjungą.

Septynių naujų narių priėmimas sukėlė "spalvotųjų revoliucijų" bangą. "Oranžinė revoliucija" įvyko Ukrainoje, "rožių revoliucija" - Gruzijoje, sustiprėjo "demokratijos eksportas" į "paskutinę diktatūrą Europoje" Baltarusiją. Tos revoliucijos nubangavo iki pat Kinijos pasienio Vidurinėje Azijoje, visur aktyviai dalyvaujant Jungtinėms Valstijoms su įvairiais pasaulio naujojo sutvarkymo projektais - demokratinio Afganistano, Didžiojo Azerbaidžano, suvienytos Gruzijos ir pan. Už raketinį NATO įsitvirtinimą Europoje lenkams buvo pažadėta Didžioji Lenkija, jeigu jie sugebės ją sukurti.

Lenkai stengiasi. Kaip įprasta, jie pirmiausia pasitelkia Bažnyčią. Visose Abiejų Tautų Respublikai priklausiusiose žemėse lenkų nacionalinėmis lėšomis ir vienuolijos bei kunigijos pastangomis atstatomi vienuolynai, bažnyčios, leidžiami lenkiški maldynai, vyksta pamaldos lenkų kalba. Vakarų Ukrainoje ši veikla nėra lengva: čia ukrainiečių nacionalizmas ne bedantis. Vakarų Baltarusiją nuo polonizacijos gina pats režimas. Geriausiai Lenkijai sekasi Lietuvoje: čia laisvai traukia būriai maldininkų, minios ekskursantų, veikia lenkiškos bažnyčios, kultūrinės organizacijos, stiprinamos lenkiškos ir uždaromos lietuviškos mokyklos, lenkai aktyviai dalyvauja politikoje valdydami Vilnių bei du rajonus, daro stiprią įtaką Seime ir prezidentūroje. Lenkija supirko didelę dalį Lietuvos ūkio ("Mažeikių naftą", Klaipėdos terminalą, statybos organizacijų akcijas, pastatus Vilniuje ir kitur, žemes ir t.t.), per komunikacijų tiltus į Vakarus rengiasi kontroliuoti elektros ir dujų energetiką, pati dalyvauti IAE statyboje.

Lenkų nacionalizmas lietuvių žemėje virsta imperializmu, kuris plėtosis griūvant Baltarusijos politiniam režimui ir skylant Ukrainai (skilimo galimybės neatmeta ir JAV strategai). Lenkija veikia išnaudodama JAV paramą iki tokio lygio, kad dėl savo interesų drąsiai konfliktuoja su visomis ES valdžiomis, drebina pačius ES pamatus.

Nenuostabu: į euro zoną galutinai atsisakius jungtis Britanijai Europos Sąjunga lieka erdve, kurioje dominuoja Vokietija. Tai Lenkijai pavojinga ES raidos tendencija, ypač atsižvelgiant į tai, kad vakarinės Lenkijos žemės realiai jau nebe Lenkijos. Lenkams būtinai reikia žemių rytuose.

Lietuva savo pietryčius tyliai ramiai atiduoda Lenkijai - kažką neaiškaus kalbant Lietuvos prezidentui ir aktyviai ta kryptimi veikiant Lietuvos premjerams. A.Brazauskas lenkams tiesiog įgrūdo "Mažeikių naftą", o G.Kirkilas lenkus tiesiog įstūmė į Ignalinos atominę. Pardavė Pacų rūmus Lenkijos ambasadai perduodamas Lenkijai gabalą Lietuvos teritorijos pačioje Vilniaus širdy! Seimo nario E. Zingerio pastangomis reanimuojama 1791 m. Lenkijos konstitucija. Ką visa tai reiškia?

Pažiūrėkim, kas visa tai daro, ir galėsim pasakyti, kodėl daro.

III. Lietuvos servilizmo filosofija

Nuo pat valstybės atkūrimo Lietuvą valdo komunistai arba komunistinės sąmonės žmonės visaip besivadinančiose partijose. Neišskirtini ir 1996-2000 metai, nes būtent tada pradėta Didžioji privatizacija - strateginių ūkio objektų išpardavimas, kitaip sakant, nacionalinės valstybės ekonominių pamatų naikinimas. Ši sąmonė pasaulį mato tik per valstybės sienas, nuo TSRS laikų susitraukusias iki nacionalinių sienų. Šiandieninė lietuvių nomenklatūra iš savo graudžios praktikos žino, kad visa, ką jie gali, tai valdžios koridoriais pereiti su lauknešėliais iki biudžeto skirstytojų. Jų pasaulis jau TSRS laikais buvo sumažėjęs iki LTSR sienų, tarp kurių jis turėjo būti šiltas, patogus, ramus, nes tame pasaulyje turėjo gyventi ne tik jie patys, tvarkytojai, bet ir jų vaikai bei vaikų vaikai - tuometiniai komjaunuoliai ir pionieriai. Lokalaus gerai sutvarkyto pasaulio samprata buvo jų ideologijos ir politikos idėja, paaiškinanti daugelį tarybinio meto Lietuvos gyvenimo reiškinių. To meto nomenklatūra kitur ir kitaip gyventi negalėjo, nenorėjo, pagaliau - ir nemokėjo.

Visa tai galioja ir dabar. Tik komunistų kartą pakeitė ar dar keičia komjaunuolių karta, atsinešanti ir vieną naują bruožą. A.Brazausko laikų komunistai dar suvokė esant tautinių vertybių problemą, o G. Kirkilo komjaunuoliai yra visiški kosmopolitai - savo sąmonėje jie jau yra įvykdę pasaulinę proletarinę revoliuciją ir gyvena pasaulyje be sienų, be nacionalinių kalbų, be moralės principų ir be atsakomybės, ko iš nacionalinės valdžios reikalauja aiškiai lokalizuota ir tam tikrais sutartiniais principais paremta nacionalinė Konstitucija. Viso to dabar nebereikia: lietuviu galima būti ir kalbant angliškai, tautybė apskritai yra reliktas, valstybes kuria ne tautos, o piliečiai, sutarties pagrindan dedantys Žmogaus Teisių deklaraciją, ir t.t.

Štai kodėl jų vadovaujama ir propagandiškai apdorojama Lietuva taip lengvai balsavo už Europos Sąjungą, nors ši pareikalavo didžiosios dalies suverenių nacionalinės valstybės galių atsisakymo - atsisakymo tų principų, dėl kurių kovojo Lietuvos Laisvės Lyga, Lietuvos Sąjūdis, kas buvo postuluota 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Atkūrimo Akte, 1992 m. Lietuvos Konstitucijoje.

Naujosios nomenklatūros patikimo gyvenimo ir - ypač - ateities Europos Sąjunga negarantavo. Pernelyg skirtingų tautų interesai turi būti sujungti ir ES Konstitucijoje, ir euro zonoje, ir ES traška braška su kiekvienu nauju didesniu krustelėjimu. Tai kelia nerimą ir verčia ieškoti papildomų garantijų. Be stipresniojo globos, be "vyresniojo brolio" peties buvę komjaunuoliai gyventi visiškai nemoka.

Kur tos garantijos?

Tik ne tautoje. Ir net ne liaudyje. Tautą ir liaudį elitas išdavė ne kartą, išdavinėja dabar ir išdavinės ateity. Nes Europos Sąjunga pirmiausia yra elito sąjunga, sąjunga ne pagal tautų, o pagal elito, tegul ir kilnų, interesą: ieškoti geopolitinių civilizacijos jungčių nepaisant nieko, kas tas jungtis naikina netgi jų ištakose, o svarbiausia - neaukojant nė miligramo savo gerovės, priešingai - ją tik pagausinant (ko verti vien ES biurokratijos atlyginimai ir jų nuolatinis kėlimas!).

Garantijos, kad ir nedidelės, bet labai konkrečios, bent jau lietuvių komjaunuoliams - čia pat: Lenkija! Dar nuo tarybinių laikų buvusi "užsieniu" ir "laisvės šalimi" Lenkija labai greitai buvo padaryta ir strategine partnere, ir advokate Lietuvai stojant į NATO ir t.t. Draugystė su Lenkija nuo Saudargo-Skubiševskio pakto laikų išaugo iki glėbesčiavimosi prezidento V.Adamkaus antrosios kadencijos metu, o premjero G.Kirkilo - iki japoniškų nusilenkimų. Kodėl ne?! Jeigu jie, tie mūsų strateginiai partneriai, iš principo irgi tokie pat, tik didesni, jeigu tu nejauti savo nacionalinės vertės ir orumo, o nori žūtbūt susitarti, tai kodėl ir nenusilenkus, tegul ir lenkų nacionalistui - jis vis tiek lenkų valstybės, gal net siekiamos Didžiosios Lenkijos, atstovas! Didžioji Lenkija išliktų net ir Europos Sąjungai griūvant, tai gal geriau priklausomybė nuo Lenkijos, kurią gal ir toliau gintų kad ir klibanti Amerika, negu Rusija, kurioje Lietuvai iš Maskvos leidusiems ištrūkti komunistiniams išdavikams vietos tikrai neatsirastų! Logika aiški ir paprasta: išgyventi bet kuria kaina - ne tik parduodant valstybę, bet ir ją išduodant, nes kito kelio komjaunuoliams nėra: jie nemoka gyventi net emigracijoje, nes jie nieko kito nemoka, tik valdyti - kad ir Lietuvos guberniją, kaip dar XVIII amžiuje buvo suplanavusi Lenkija. Tai kraštutinis mūsų neokomunistinio elito geopolitinis pragmatizmas, mutuojantis į atvirą valstybinę išdavystę.

Kad tauta nepasipriešintų, ji ir toliau skatinama emigruoti, masiškai nuodijama alkoholiu pradedant vaikais, degraduojama televizijų šou verslo programomis ir dezorientuojama informaciniu melu bei dvasios destrukcija mokyklose. Apie valdžios atotrūkį nuo tautos, nuo liaudies, apie kurį dar užsimenama Europos Vakaruose, pas mus tylima. Jei koks politikos kūdikis pasako, kad Lietuvoje prastos kokybės demokratija, net į diplomatinę kalbą atsiliepiama pabūklais.

Kad bet kuriam demokratiją imituojančiam režimui būtino politinio partinio gyvenimo netgi regimybė būtų patikimai kontroliuojama, Lietuvoje baigiama sunaikinti alternatyvas galinti siūlyti politikos partinė sistema. Šių pastangų triumfu galima laikyti 2K (Kirkilo ir Kubiliaus) aljansą - socialdemokratų ir konservatorių sukonstruotą, pastaruoju metu šiek tiek demontuotą mažumos Vyriausybę, kurios tikslas vienas: kaip nors išsilaikyti iki Seimo kadencijos pabaigos jokiu būdu neprarandant valdžios, net jeigu ji taptų atviru sąmokslu prieš tautą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"