TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuva - klampi bala Europos vidury

2011 01 13 0:00

"Perženk slenkstį" - sakydavo šviesaus atminimo tėvas Stanislovas sutrikusiam, gyvenimo girnų aplamdytam žmogeliui, besikreipiančiam į jį pagalbos. "Perženk save..." Bet kaip nelengva, kartais atrodo - neįmanoma, peržengti savo dvasios stingulį. Neapsakomai sunku pabusti iš letargo miego. Bet juk kartą reikia. Juk naktis seniai pasibaigė. Sakoma, nors metų pabaigoje ar pradžioje, kaip kam geriau, reikia suvesti sąskaitas su pačiu savimi. Kad žinotumei, kuriuo keliu kreipti savo žingsnius. Kaip žiūrėti į žmones? Kaip su jais toliau gyventi? Žinoma, galima nueiti į bažnyčią, nunešti kunigui savo nuodėmių naštą - atsikratyti jos, tarsi išaugtų rūbų, nunešiotų batų. Kad galėtum nusipirkti naujus. Kad galėtum ramia sąžine daryti naujas nuodėmes. Juk tai taip paprasta ir patogu.

Jau peržengėme slenkstį... Gruodžio pūgos užpustė ir Kūčias, ir Kalėdas, ir mūsų paliktus pėdsakus prie bažnyčių ir restoranų. Jau kiti metai. Bet mes tai tie patys. Ir vėl miname savo įprastu maršrutu - kas į bažnyčią, kas - į restoraną. Tik praėjus kuriam laikui po švenčių, išsigaravus šampano purslams, praskaidrėjus galvoje, prisimename dvasios reikalus.

Prisimename ir tą sausio 13-osios naktį prieš dvidešimt metų. Negali to pamiršti. Bet yra, kurie pamiršo. Prokurorai, juos dengiantys aukštieji politikai.

Tą naktį, kai gaisrinių mašinų sirenos pažadino įmigusius mažo miestelio gyventojus, o prieš nemiegančiųjų akis staiga užgeso televizoriaus ekranas, daugeliui sudrebėjo širdis. Nerimas augo, kai prieš užgęstant televizoriaus ekranui nuskambėjo susijaudinusios diktorės Eglės Bučelytės žodžiai: "Ateina... Jie jau ateina..." Mes dar nežinojome, kas ateina, kokia pragaro mašina prieš mus paleista. Bet jinai jau užtikrintai judėjo į priekį traiškydama jai kelią pastojusius žmones.

Užgesus televizoriui, tik radijas jungė Vilnių su Lietuva, su likusiu pasauliu. Ir Vilkaviškyje susirinkusi minia žmonių miesto centre, prie pašto, atidžiai klausė radijo pranešimų iš Vilniaus, kuriuos kažkas komentavo pro atvirą pašto langą. Ir tą naktį, ir kitomis dienomis daug vilkaviškiečių išvažiavo budėti prie parlamento. Žmonės važiavo ginti savo valstybės, savo laisvės. Didžiausią įspūdį naujai atvykusiems darė galingos barikados aplink parlamentą, liepsnojantys laužai ir žmonių ryžtas atlaikyti tos pragaro mašinos spaudimą. Ir atlaikė. Drąsiai kalė prie stulpo sovietinius pasus ir nekenčiamos, svetimos armijos karinius bailietus, beverčiais tapusius medalius, partinius ir komjaunimo bilietus... Žmonės tikrai nebuvo palaužti ir įbauginti. Jie kurstė laužus ir dainavo. Kandus viduržiemio vėjas bloškė jiems į akis aitrius laužų dūmus ir plėnis, bet jie nesitraukė. Tie liepsnojantys laužai buvo tarsi gyvybės simbolis, mūsų valstybės ištvermės ir laisvės simbolis.

Nežinau, kiek žingsnių per naktį nužingsniavome apie parlamento rūmus, bet visi buvome tvirtai įsitikinę, kad kiekvienas žingsnis mus artina prie išsvajotos laisvės. Baigėsi šalta, vėjuota sausio naktis. Žmonės rinkosi į didesnius būrelius, dalijosi nakties įspūdžiais. Paskui per bundančią aikštę nuvilnijo daina: "Augo girioj ąžuolas..." Vis daugiau balsų pagavo melodiją ir daina, lengvai atsiplėšusi nuo padūmavusios aikštės, pakilo aukštyn į šaltą dangų. O skambus, išdidus dainos priedainis glaudė žmones vieną prie kito, petys prie peties ir iš jų lūpų skriejo: "Tegyvuoja Lie-tu-va..." Tada pagalvojau, negi ta brutali, laukinė jėga gali įveikti šiuos laisvės skonį pajutusius žmones? Juk tai ainiai Žalgirio mūšio kovotojų ir Pilėnų gynėjų, narsių sukilėlių prieš Rusijos imperijos priespaudą provaikaičiai ir 1920 metų nepriklausomybės kovų dalyvių anūkai. Ir atlaikėme. Nepadarėme gėdos savo garbingiems protėviams ir Lietuvos vardui.

Taip buvo. Visi tai pamename. O gal jau ne? Daug kas užmiršo, kokia didelė kaina buvo sumokėta už mūsų visų laisvę. Jau "nežydi" mūsų visų taip entuziastingai skanduota vienybė. Jau nedainuojame: "Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos..." Nežaliuos... Jeigu tylėsime. Nes kažkam jau parūpo iškirsti priemiestinius miškus. Tie gudručiai pareiškė, kad ir Kauno ąžuolynas - ne miškas. Vadinasi, galima kirsti, patogią vietą miesto centre užstatyti daugiabučiais, kurie neš pelną. Kas jiems tie ąžuolai? Pelnas - štai jų gyvenimo tikslas ir variklis.

"Ar ilgai bus ežerų, virš kurių nestūksotų jūsų vilų stogai? Ar ilgai bus upių, kurių krantų neužstotų jūsų dvarai? Kur nusitęs jūsų valdų ribos? Nors visur spindi jūsų namai, nors ir daug statinių suręsta, vis tiek turite tik vieną mažutėlį kūną. Kas iš daugybės miegamųjų? Juk gulite viename. O kur jūsų nėra, tas - ne jūsų."

Senovės Romos išminčius, filosofas L.A.Seneka, prieš du tūkstančius metų rašydamas šiuos žodžius, kaip visada, buvo teisus. Jo teiginiai ir mūsų dienomis neprarado aktualumo. Tai apie mūsų naujalietuvius, staigiai pralobusius ir nusispjovusius į valstybės ir visuomenės interesus, jis rašo. Verslas ir politika susiliejo į vieną konglomeratą. Jie vienas kitą maitina, vienas kitą gina. Ar apie tokią Lietuvą svajojo iškilūs mūsų valstybės kūrėjai.

Tuščioje Vilkaviškio miestelio centrinėje aikštėje, patogiame krėsle ant aukšto postamento, sėdi mūsų tautos patriarchas, daktaras Jonas Basanavičius. Jam čia patogu. Čia visuomet vyksta valstybinių švenčių renginiai. Čia jį pagerbia nepriklausomybės kovų veteranai, jaunimas... Daktaro tėviškėje žaliuoja jaunas ąžuolynas, pasodintas Nepriklausomybės Akto signatarų iniciatyva. Gražu, kad taip gerbiame savo vieną iškiliausių valstybės kūrėjų.

Pagerbtas ir kitas mūsų krašto lietuvybės puoselėtojas, taip pat daktaras Vincas Kudirka. Jis, mūsų valdžios ponų sumanymu, pastatytas prieš savivaldybės duris, greta automobilių aikštelės. Stovi mūsų "Tautiškos giesmės" autorius, pastatytas saugoti ponų automobilių, ir liūdnai žiūri į savivaldybės duris. Negi jis koks šveicorius, kad turi tarnauti tiems ponams, kurių taip nemėgo. O gal jis norėtų stovėti savo tėviškėje, Paežeriuose, prie savo klėtelės. Čia daugelį metų kaimo šviesuolis, mokytojas Ankevičius saugojo daktaro V.Kudirkos smuikelę ir ekskursantams aprodydavo jo muziejėlį. Bet nebėra jau senojo mokytojo, V.Kudirkos atminimo saugotojo. Ir stūkso paežerėje apleista daktaro klėtelė. Vienu metu net elektra buvo išjungta - savivaldybė mat neturi lėšų už apšvietimą sumokėti. Du mūsų valstybės kūrėjai, du mūsų kraštiečiai pagerbti mūsų mieste, bet kaip skirtingai.

Gaila, kad tik prieš valstybines šventes, prieš sausio 13-ąją prisimename tuos, kurie atidavė savo gyvybę už mūsų laisvę. Ir pasiutiškai pikta pasidaro, kai išgirsti žuvusiųjų atminimą žeminančias kalbas. Kas taip kalba? Nagi, kažkokios surogatinės partijos, socialistinės liaudies fronto pirmininkas Algirdas Paleckis. Jis rimtu veidu viešai pareiškė, kad sausio 13-osios aukas sušaudė savi, o ne okupantų kareiviai. Girdi, toks buvo mūsų tuomečių vadovų planas - sukelti liaudies pasipiktinimą. Ir kas gali po to tvirtinti, kad Lietuvoje nėra demokratijos? Galima skleisti bjauriausią šmeižtą ir likti nenubaustam. Nes dar yra Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris gina visus, nukentėjusius nuo mūsų valstybės įstatymų. Gina ir tuos, kuriems nebrangus Lietuvos vardas. O mes jau nemokame jos apginti. Gal todėl tokia didžiulė nuoskauda, nusivylimas ir kartėlis skamba Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, iškilaus teatro ir kino aktoriaus Regimanto Adomaičio žodžiuose: "Dvidešimt metų su laisva Lietuva ėjau, atėjęs - Jos neradau."

Prieš 20 metų mes visi mūru stojome už laisvą Lietuvą. Dvidešimt metų, kaip sako aktorius, ėjom su Lietuva. Ir kur atėjom? Atėjom į Europą? Bet ir čia mus laiko tokiais mažais, nevertais dėmesio. Europa pragmatiška, ir jai svarbiau savo senbuvių valstybių interesai, o ne skurdžių tolimų giminaičių. Mes patys taip ir nesugebėjome per tuos metus atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso, vergo mąstymo. Nesugebėjome peržengti slenksčio. Peržengti savęs. Nes praėjo tik 20 metų... Nes praėjo jau 20 metų. Nes peržengti save taip sunku... Sunkiau nei nugalėti atvirą priešą.

"Europos vidury..." - jausmingai traukia lyrišką melodiją P.Stalionis. Na ir kas, kad Europos vidury? Atidžiau apsidairius aplink, kartais neviltis paima viršų... Rodos, kad mūsų atkovota Lietuva - jau tik klampi bala Europos vidury...

 

VYTAS DRUNIS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"