TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuva-Lenkija: atgal į ateitį

2011 01 27 0:00

Lietuvos ir Lenkijos santykiai laikomi blogėjančiais. Abi šalys atvirai pradėjo tarpusavio santykius modeliuoti pagal principą "Tu man - aš tau!"

Abiejų kraštų žiniasklaida rašo tai apie svarbaus valstybės veikėjo ryžtą nekelti kojos Lietuvon, tai apie separatistinio pobūdžio provokacijas su lenkiškais užrašais jau ne tik įstaigose, bet ir Lietuvos pakelėse. Viskas abiejų šalių dažniausiai suvedama į jau įgrisusią temą - pavardžių rašybą. Tuo metu ir vieni, ir kiti supranta, kad ne čia šuo pakastas. Lenkams pavardė su "w" turi atstoti nerašomą pasuose tautybę, lietuviai, puikiai šitai suvokdami, jokiu būdu su tuo nesutinka. Abi šalys laikėsi skirtingos taktikos - lenkai gana sėkmingai "dirbo" tarptautiniu lygmeniu, panaudodami Europos Sąjungos (ES) struktūras, lietuviai ilgą laiką valstietiškai gudravo ir tempė nerišlių pažadų gumą, kol Konstitucinis Teismas padėjo tašką, ir tik tada ryžosi pasiprašyti ES užtarimo.

Tačiau šie dalykai yra visai kitokio masto. Tiesiog atėjo laikas naujam šių dviejų išties istoriškai artimų tautų, susietų likimo ryšiais, santykių etapui. Virgilijus Čepaitis šitai taikliai įvardijo madingu "perkrovimo" terminu.

Kas yra "perkrovimas"? Tai reiškia pradėti vėl iš pradžių. Bet atsiremiant į jau įsibuvusias realijas, neklimpstant į tą patį ciklą, sūkį ratu keičiant sūkiu spirale. Sąlygos sėkmingai pažangai - sąžiningumas, abipusė pagarba, neužmirštant savigarbos, atsakomybė istorijai ir tautos bei valstybės ateičiai.

Prisiminkime neseną istoriją - Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymą (1994 m. balandžio 26 d.). Tada buvo atsisakyta istorinės dalies, kurios labiausiai pageidavo Lietuva, reikalaudama pasmerkti Suvalkų sutarties sulaužymą ir Vilniaus krašto užgrobimą, ko Lenkija visaip vengė. Lietuvai nusileidus, buvo pasiektas kompromisas, gudragalviškai ar išdavikiškai - žiūrint kaip žiūrėsi - įvardytas kaip "palikime istoriją istorikams". Strateginiu atžvilgiu tai buvo teisinga - svarbiausia tuo metu buvo parodyti ES ir NATO, į kur dar reikėjo patekti, kad fasadinė santykių pusė yra "o'key". Dar svarbiau buvo nenudžiuginti Kremliaus geopolitikų, slaptosios eurazijinės doktrinos adeptų, tokių kaip Duginas ir panašių, laikančių Lietuvos ir Lenkijos katalikiškąjį barjerą pagrindine kliūtimi rusiškajai ekspansijai į Vakarus.

Terminu "fasadinė" nenorima pasakyti, kad nebūta nuoširdumo iš vienos ir iš kitos šalies. Lietuvoje šis nuoširdus jausmas užgimė popiežiaus Jono Pauliaus II dėka, išties švento ir išmintingo žmogaus, lietuvių mylimo ne mažiau (ir gal net natūraliau, be perversijų) nei Lenkijoje. Lenkijoje - per nuoširdų solidarumą su Lietuva jai tragiškomis 1991-ųjų sausio dienomis. Tačiau nuo tokių esminių žmogaus egzistencijų kaip istorija nepabėgsi - anuo metu atidėtas, šis svarbiausias santykių tarp tautų dėmuo - istorija - vėl kvėpuoja į nugarą.

Atėjo laikas vėl grįžti prie Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos, bet jau naujais pagrindais - be nuolatinės atodairos į Rytus ir Vakarus, į politines realijas ar gudravimus, sąžiningai ir iki galo. Būtinai iki galo ir būtinai sąžiningai, nemeluojant sau ir oponentui, nelaikant akmens užantyje ar klastos sielos užkampiuose, ištariant garsiai tai, ko iki šiol vengta sakyti, atmetant visus politkorektiškumus, bet nepasiduodant priešiškumui ir negatyvioms emocijoms. Sąlygos tam yra - padėtis pakankamai stabili, abi valstybės palyginti sėkmingai išsiteko tarp naujų kaimynų, gana žvaliai kopia iš įvairių krizių. Vis aštrėja būtinybė kartu laikytis ne tik prieš senąsias, iš Rytų grėsmes, bet ir prieš naująsias, ateinančias, deja, iš Vakarų, iš aptingusios ir nudrungnėjusios Europos, kur vis labiau įžūlėja tai, ką krikščionys vadina antikristu.

Tačiau kad šitai įvyktų, būtina mentalinė operacija, gana skausminga - bet tik iš pradžių, kol prasidės gijimas. Lietuva turi pradėti pirmoji. Kodėl?

*

Ogi todėl, kad Lietuva yra pirmiau nei Lenkija. Šitas teiginys gali šokiruoti, bet toks ir yra jo tikslas - operacija juk ir yra šokas bei sukrėtimas. Be abejo, tai yra mitas. Jis, aišku, turi mokslinį pagrindą, bet lietuviškoje savimonėje jis egzistuoja ne kaip akademinė duotybė, bet mito pavidalu. Iš anksto reikia susitarti, kad bus kalbama iš pozicijų, kurias įprasta įvardyti tautinėmis, atmetant tas, kurios įvardijamos liberaliomis ar politiškai korektiškomis. Pastarąsias būtina keisti ne tik todėl, kad jos visiškai neturi atramos tautoje ir yra skleidžiamos tik labai specifiniuose akademiniuose sluoksniuose, kurių skalė - nuo užslėptos "litwomanofobijos" ir "žečpospolitofilijos" iki įtakos agento retorikos, ir yra būdingos vilniečiams ar suvilnėjusiems. Be abejo, pažiūrų spektras yra būtinas demokratijai, bet netoleruotina, kai viena kryptis - šiuo atveju anksčiau įvardytoji, tampa vyraujančia tarp akademinių įstaigų ir į valdžios biudžetą įjunkusiųjų žiniasklaida. Blogiausia, kad šitai iškreipia tikrąją dalykų padėtį, sukuria iliuziją, kad tokios pažiūros yra vyraujančios. Iš esmės šios liberalijos tėra mandagybės, išorinė terapija, tik blausinanti tikrąjį vaizdą. Antra, jos nutrina skirtybes, pakeisdamos jas tolerancija bei kitomis bendrybėmis, tegul ir teiktinomis, tačiau metodo prasme nieko neduodančiomis ir niekur nevedančiomis, veikiančiomis nebent kaip placebas - netikras vaistas. Todėl abi šalys, tiek lietuvių, tiek lenkų, turi rasti ryžto vyriškam ir tiesiam pokalbiui, kai nepučiama migla.

Dar vienas įvadinis teiginys - lietuviai lenkus pažįsta geriau nei lenkai lietuvius. Abi tautos turi mitų, bet lenkų mitai lietuvių atžvilgiu klaidesni. Pavyzdžiui, dėl kalbos - tik nedaugelis lenkų žino, kas iš esmės yra lietuvių kalba, arba kas dar svarbiau, kas yra lietuvių kalba lietuviui. Naujosios, XX a. Lietuvos savimonė buvo apšvitinta - prisiminkime Vincą Kudirką - susivokus, kad kalbama seniausia iš gyvų esančių Indoeuropos kalbų, kad prarasti kalbą reiškia galų gale prarasti savastį, vidujai mirti - juo labiau kad šitai patvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) diduomenės drama, virtusi elementaria išdavyste jau nebe savimonės, o ištikimybės valstybei lygmeniu.

Tad ką reiškia - Lietuva pirmiau nei Lenkija?

a) lietuviai (aisčiai, baltai) yra archajiškesnis etnosas nei slavai. Aisčiai, lietuvių protėviai, yra vienas sėsliausių etnosų Europoje. Aisčiai jau buvo, slavų dar nebuvo. Baltai nuo neatmenamų laikų gyveno savo giriose - nuo Elbės iki Volgos-Okos santakos, - o slavai radosi tik po Kristaus;

b) slavų kalbos radosi iš pakraštinių baltų tarmių (Vl. Toporovas), o lenkų kalba apskritai yra vėlyva;

c) nemaža dalis dabartinės Lenkijos - buvusios baltų žemės. Tai senoji Prūsija, Galindija, Jotvingija - Narevo, Bugo, Priegliaus baseinai, Vyslos žemupys, Mozūrų ežerynas. Visų šių vandenų hidronimija yra išimtinai baltiška.

Iš čia - kalbos ir genetinių šaknų svarba lietuviškajai savimonei, gerokai svarbesnė nei istorijos. Kalba lietuviui yra daugiau negu kalba, jo gyvenamas kraštas - daugiau negu tėvynė, kuri jam yra ir rojaus provaizdis. Lietuvį lietuviu daro kraujas ir kalba, lenką lenku - istorija ir literatūra. Tačiau kraujas ir kalba yra seniau nei istorija ir literatūra.

Tokie yra pamatiniai teiginiai, kuriuos lietuviškoji šalis prašo įsidėmėti - nebūtinai priimti - prieš pradedant dialogą. Jų nesupratus ar juos ignoruojant pokalbis nevyks.

Praleisime ištisą santykių tarp lietuvių ir lenkų epochą - LDK, ir eisime tiesiog prie naujųjų laikų, nes to reikalauja dabartis. LDK, jos didybė ir gėdingas, dabarties lietuvio akimis, žlugimas, šios tragedijos pasekmė - mentalinė šizofrenija, kurią nusako sakinys "Gente lituanus, natione polonus", - visa tai reikalauja laiko ir energijos. Šis laikotarpis sklidinas painiavos ir rifų, todėl atidėtinas ateičiai. Galima sulaukti prieštaros, kad jis pakankamai nagrinėtas. Taip, bet senu pagrindu. Naujasis reikalauja "perkrovimo".

***

Taigi naujieji laikai, XX amžius. Nuo ko reikėtų pradėti? Gali pasirodyti keista, bet siūloma pradėti ne nuo Vilniaus temos. Šia tema pakankamai kautasi dar nuo Jono Basanavičiaus laikų ir ką nors naujo čia sunku pasakyti. Grįžkime į pradžią - "perkrovimas" turi prasidėti nuo temų, iki šiol vengiamų liesti ar blokuotų politkorektiškumo. Pirmasis pradėjo Virgilijus Čepaitis - jis, kaip profesionalus vertėjas, atkreipė dėmesį, kad lenkai, rašydami apie Lietuvą, vartoja "na Litwie", panašiai kaip "na Podlasiu", o, pavyzdžiui, apie Prancūziją ar Vokietiją rašoma "v Francii", "v Niemcach" ir pan. - t. y. Lietuva traktuojama kaip Lenkijos dalis (1). Atgimimo ir vėlesniu laikotarpiu šito buvo vengiama, dabar vėl prie to grįžtama.

Tuo metu Lietuva tebesilaiko politkorektiškumo, bent jau ten, kur reguliavimas įmanomas. Štai faktai - neseniai sausį šventėme eilines Klaipėdos sukilimo metines. Įsidėmėtina, kad ne tik vikipediniu, bet ir rimtų enciklopedijų lygmeniu kodiniai žodžiai, vartojami šia proga nepriklausomos Lietuvos spaudoje, iki šiol yra Versalio sutartis, Antantė, prancūzmetis, Vokietija, Sovietų Rusija, Ambasadorių konferencija, Tautų lyga, "freištatas" ir nė žodžio apie Lenkiją. Antai lietuviškame vikipedijos variante nerasime net tokių žodžių "Lenkija", "lenkai", o politkorektiškoji istoriografija atkakliai gromuliuoja tik sukilimo teisėtumo temą. Jų oponentai, daugiausia tautininkai, atsikirtinėja tautų apsisprendimo teise ir Adolfo Šapokos įtvirtinta lietuvninkų sukilimo koncepcija. Tad siūlome tarpusavio santykių terapiją pradėti kad ir nuo Klaipėdos sukilimo bei Lenkijos vaidmens šiuose įvykiuose.

Klaipėdos sukilimas ir Lenkija

Dėl "sukilimo" termino kritikai ietis laužė be reikalo - Klaipėdos atvadavimas iš tiesų buvo gerai suplanuota ir neblogai atlikta karinė operacija, patirta tik minimalių nuostolių, taip ją ir reikia vadinti. Be abejo, šis sumanymas buvo atremtas į istorinius ir etnografinius duomenis, bet tais laikais lemiamą vaidmenį vaidino ne jie, o vamzdžių ir amunicijos kiekis. Į juridinio pobūdžio priekaištus, kad tai - tarptautinės teisės laužymas, atsakymas būtų - "taip, bet ne tuometinės tarptautinės praktikos". Į kitą, moralinio pobūdžio priekaištą - kaip tada dėl Liucjano Želigovskio akcijos smerkimo? - atsakymas būtų logiškai paprastas - Lietuvai Vilnius buvo nelygstamai, gyvybiškai svarbesnis nei Lenkijai, nes reikalas lietė valstybės gyvybingumą, jos egzistenciją apskritai, o Lenkijai jis tebuvo vienas iš kresų, tegul ir susietas su kultūriniais, religiniais, mentaliniais sentimentais. Šią Kauno Lietuvos, "Kowienskos Litwos", kaip pašaipiai ją vadino lenkų spauda, akciją galima traktuoti kaip tam tikrą pasionarinės energetikos, jaunos valstiečių valstybės, sukauptos per Nepriklausomybės kovas, perviršio pliūpsnį, liudijantį jos dinamizmą ir drąsą bei instinktyvią nuovoką, kad gresia pavojus valstybės gyvybei. Pažvelkime į senas nuotraukas - šalia patyrusių, pirmo pasaulinio ugnį ir varinius vamzdžius perėjusiusių ūsuotų veteranų - dar visai vaikėzai. Šitas karo pragare užgrūdintų, sugebėjusių iš sibirų prasiveržti į gimtuosius kraštus karių ir jaunų, Vaižganto ir Maironio, knygnešių bei Valančiaus blaivystės sąjūdžio išugdytų "jaunalietuvių" lydinys, ši pasionarios liepsnos užgrūdinta bronza buvo nenugalima. Skaičiuokime - blaivybės sąjūdžio XIX a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje, dėl vienintelio tokio Europoje (airiškasis nepavyko) išaugo blaivi karta, kurios sūnūs subrendo, pasiekė šauktinio amžiaus kaip tik per nepriklausomybės kovas. Tai jie, apie 1900 metus gimę bernai, ir buvo tas slaptas ginklas, jėga, kuri sugebėjo atkurti valstybę ir ją apginti, kai iš vyresniųjų kartų savimonės net Lietuvos vardas buvo beveik išnykęs. Būta ir tais laikais nuostolių - per 1905-ųjų revoliuciją prisibuntavoję turėjo bėgti amerikosna, kur dauguma jų be pėdsakų pranyko Pensilvanijos kasyklose ar Čikagos skerdyklose, buvo įsukti ir paskandinti kriminalinio pasaulio, bet sveikasis branduolys liko ir surado Lietuvoje, tėvynėje, gyvenimo prasmę. Nepriklausomoje Lietuvoje apie 60 tūkst. savanorių, bežemių ir mažažemių gavo žemės, nors daugeliui jų užteko "pusantro ant dviejų metrų":

Kareivis kariavo

už tėvynę savo

ir užsitarnavo

sau lantalį grabo

juodas kryžius

baltas kapas

razrašytas vardas jo.

Dar daugiau kaip po trisdešimties metų jie ar jų sūnūs vėl ėmė ginklą į rankas - tie patys, neužgyvenę didelių turtų, o kai kurie ir išvaržyti - bet vėl ėjo "už tėvynę, už Lietuvą". Tarp jų nedaug buvo "buožių" ir generolų - tai buvo tas pats kontingentas, tie patys kaimo bernai, kaip ir tada, amžiaus pradžioje...

*

Klaipėdą vaduojant žuvo:

* leitenantas Viktoras Burokevičius

* kapitonas Eduardas Noreika

* eilinis Jonas Petkus

* eilinis Jonas Simonavičius

* eilinis Povilas Trinkūnas

* eilinis Adolfas Viliūnas

* Karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis

* Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas

* šaulys Algirdas Jesaitis

* šaulys Flioras Lukšys

* šaulys Jonas Pleškys

* šaulys Antanas Ubavičius

Prisiminkime šiuos vyrus, kai švęsime Jūros šventę ar gėrėsimės saulėlydžiu nuo Nerijos kopų.

*

Bet grįžkime prie sukilimo ir priežasčių, į jį atvedusių. Įklimpę į pseudoproblemą - pažeista buvo tarptautinė teisė ar ne - Vilniaus ir Klaipėdos istorikai užmiršo kontekstą. O jis buvo toks - kaip tik tada, 1923-iaisiais, galutinai paaiškėjo, kad Vilniaus lietuviams nematyti ir kad šitas jų skaudulys - ilgam. Visos taikios, diplomatinės priemonės - Ambasadorių konferencija, Tautų sąjunga - buvo išbandytos, o rezultatas buvo lygus nuliui. Būta ir tragikomiškų pastangų - anuo metu visi žinojo garsų avantiūristą Gabrį Paršaitį, kuris buvo dvigubas (Vokietijos ir Prancūzijos) agentas ir tuo pat metu, laisvalaikiu nuo šių "pareigų" Lietuvos patriotas. Taigi toksai savotiškas anų laikų Audrius Butkevičius, žinodamas, kad to meto politika daroma aristokratų salonuose, tokiuose kaip žymaus pianisto bei valstybės vyro Ignaco Paderewskio, mėgino į juos patekti pasidirbdinęs vizitinių kortelių su užrašu "Gabrys Paršaitis, markizas de Garliava".

Jauna valstiečių ir jų per vargus išsimokslinusių atžalų sukurta valstybė atsidūrė spąstuose, grasinusiuose ją užsmaugti. Netekta istorinės sostinės su gabalu gyvo kūno - Vilniaus krašto (pažvelkime į žemėlapį, kur Seinų ir Suvalkų kraštas atrodo tarsi iškrimstas iš Lietuvos sienos natūralios linijos). Negana to, iškilo grėsmė netekti vienintelio jūros uosto ir Nemuno žemupio. Prisimenant, kad tuo metu upių transportas buvo nelygstamai svarbesnis, visa tai grėsė ne tik politine, bet ir ekonomine smaugtimi jaunai valstybei, dar tik besimokančiai stovėti ant savo kojų. Išgelbėti galėjo tik ryžtas, pasionari ir rizikinga akcija, tačiau atlikta suvokiant pasekmes - tiek teigiamas, tiek neigiamas. Kad tai nebuvo avantiūra, rodo parengiamieji darbai - vėlgi ne itin viešintini, ne tie, kuriais galima girtis, bet be kurių politika iki šiol negali apsieiti. Pavyzdžiui, 1922 metų rugpjūtį Martyno Jankaus vardu buvo nupirktas laikraštis "Memelgau Zeitung", ligi tol agitavęs už "freištatą", o po finansinio virsmo, be abejo, tapęs prolietuvišku...

Šią akciją, be kurios neturėtume nei Klaipėdos, nei Nerijos su visomis jos grožybėmis, finansavo daugiausia JAV lietuviai - Antanas Yvas (Ivaškevičius) ir A.Martus. Pastarasis paaukojo ne tik pinigus, bet ir gyvybę - dalyvaudamas sukilime persišaldė ir mirė.

Ne tik lenkams, bet ir tai lietuviškosios visuomenės daliai, kuri tenkinasi vadovėliniu lygiu, Vilniaus klausimas yra susietas su Lenkija, o Klaipėdos - su Vokietija - taigi, jiems gal bus netikėta išgirsti, kad Klaipėdos byloje pirmu smuiku griežė anaiptol ne Vokietija. Jau 1919 metų Taikos konferencijoje lenkų delegacijos pirmininkas Romanas Dmowskis įteikė projektą Lenkijos vakarinių sienų klausimu, kur buvo siūloma Nemuno žemupyje gyvenančius lietuvius susieti su Lietuva, bet su sąlyga, kad Lietuva bus sujungta su Lenkija, o iki šios unijos, naujųjų laikų Liublino, Klaipėdą turėtų kontroliuoti sąjungininkai. Kiek vėliau Lenkijos premjeras Ignacas Paderewskis per pokalbį su Anglijos premjeru Lloydu George'u teigė, kad Klaipėdos reikalais rūpinasi Lietuva, bet "Klaipėda brangi ir Lenkijai [...]. Klaipėda Lietuvai yra būtina, bet taip pat reikalinga ir Lenkijai", ir, be abejo, Lietuvos ateitis yra jos sujungimas su Lenkija. Savotiškai įdomus šio menininko ir politiko liudijimas, beveik nereikalaujantis komentaro, nebent tokio - "tu turi sijoną, panele Lietuva, jis tau būtinas, bet taip pat patinka ir man. Junkis su manimi, tada galėsi nešioti savo sijoną, antraip liksi be jo..." Šitam pritarė ir Antantė, o labiausiai sena Lenkijos globėja Prancūzija, kuri Klaipėdą naudojo kaip svertą spausdama Lietuvą jungtis su Lenkija. Beje, per 1922 metų Ambasadorių konferenciją lenkų delegacijai priklausė ir tuometinis Lenkijos valstybės "viršininkas" Jozefas Pilsudskis bei URM tuo metu vadovavęs Gabrielius Narutowiczius - abu Žemaitijos bajorai. Pastarasis reikalavo Lietuvai neduoti Klaipėdos, paliekant ją "freištatu" (kaip žinoma, G.Narutowiczius yra buvęs - trumpai, nes buvo nužudytas - Lenkijos prezidentu; jis yra Vasario 16-osios signataro Stanislovo Narutavičiaus brolis; štai kam prisireikia "w" - kad galėtume identifikuoti brolių tautybes...).

Dar daugiau - Lietuvos dvarininkai, gyvenę emigracijoje, spaudė Lenkijos užsienio reikalų ministrą Aleksanderą Skrzynskį, idant Lenkija panaudotų savo kariuomenę prieš Lietuvą. Kad Lenkija buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą dėl Klaipėdos, rodo toks faktas - Sovietų Rusija, siekdama savo tikslų, buvo prieš Klaipėdos pavertimą "freištatu" - 1922 metų užsienio reikalų ministras G.Čičerinas net pasiuntė notą sąjungininkams. Dar daugiau, paaiškėjus Lenkijos ketinimams spręsti klausimą jėga, buvo pradėta koncentruoti Rusijos kariuomenė Minsko srityje. Reikalas nesibaigė tik ketinimais - lietuviai įžengė į Klaipėdą sausio 15-ąją, o jau sausio 16 dienos ankstų rytą į uostą įplaukė lenkų karo laivas "Komendant Pilsudski", tačiau šaukštai buvo po pietų, nes Klaipėda jau buvo lietuvių rankose. Įsidėmėtina, kad lenkų laivas dviem dienoms aplenkė Antantės siųstą eskadrą - anglų kreiserį "Kaledonija", du prancūzų torpedinius laivus "Alžyras" bei "Senegalas" ir kreiserį "Volteras", kuriais buvo atgabenti desantiniai daliniai.

Taigi apibendrinkime - pretenzijas į Vilniaus kraštą Lenkija grindė istorinėmis pretenzijomis ir tuo, kad reikia ginti tautiečius, tačiau siekis užvaldyti Klaipėdos kraštą, kurio su Lenkija niekas nesiejo, buvo pagrįstas atviru imperiniu cinizmu.

Lietuviai šitai įsidėmėjo ilgam.

* * *

 

P. S. Lenkija - daugeliu atžvilgių simpatiška ir artima Lietuvai ir lietuviams šalis - savo romantizmu ir katalikybe, giliu istoriškumo jausmu. Kai grįžti iš užsienių, už Varšuvos pasijunti beveik kaip namie - jaukūs miesteliai, o už jų tie patys saulėlydžiai, vakarinis rūkas pievose, šilto pieno kvapas, o rudenį ir žiemą - liūdni lygumų toliai, gluosniai pakelėse. Aplankę, pavyzdžiui, etnografinį muziejų po atviru dangumi Novograde prie Lomžos, vadinamą "skansen kurpiowski", lietuviai pasijunta patekę į tokią žilą baltišką senovę, kokią ir Lietuvoj sunku rasti - tie patys žirgeliai ant stogų, tas pats medžio ir romos pasaulis...

Tačiau lietuviams atrodo, kad ši nacija serga giliai paslėptu, net ir nuo savęs slepiamu nevisavertiškumu, nuo kurio gelbstisi perdėtu "ambitnosc", hipertrofuotu "polskosc", tiesmuku ir blogai slepiamu siekiu susigrąžinti "kresus", katalikybės esmę iškreipiančia "polska wiara", ir šitaip tampa jiems juokingi bei atstumiantys. Ryškus tokio mentalinio ligonio pavyzdys lietuviams, beje, yra jų tautietis, grynakraujis žemaičių bajoras Juozas Pilsudskis, kilęs iš Pilsūdų bažnytkaimio. Be abejo, tuo serga ne visi lenkai, kaip ir ne visi lietuviai yra vien chamai ir "nemėlynkraujai". Tačiau šitai lietuvių akyse kenkia Lenkijai labiau, nei visos okupacijos kartu sudėjus. Čia ir slypi lenkų santykio su lietuviškumu, su "Litwa - ojcyzna moja" mįslė, o kartu ir mentalinė prieštara. Lenkams Lietuva yra savotiška pirmapradė, rojinė "oikumena", pavyzdžiui, tokia kaip Liauda ("polski raj znajduje się na Litwie" - Jan Blonski). Tačiau šią prieštarą tik jie patys gali išsiaiškinti, visų pirma - sau. Bet kokia konfrontacija, šiurkšti invazija į savimonės slėpinius tik atitolina, tik aitrina tarpusavio santykius - taip pat ir tarpvalstybinius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"