TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuva - Rusija: Mažojo būgnininko mirtis?

2010 03 18 0:00

Garsi Sovietų Sąjungos ir Rusijos disidentė Galina Starovoitova kadaise Lietuvą yra pavadinusi Mažuoju būgnininku. Taip ji apibūdino mūsų laisvės judėjimo poveikį griūvančiai imperijai, o vėliau ir pačiai Rusijos demokratijai.

Lietuva gali didžiuotis, kad būdama maža, tačiau stiprios dvasios dalyvavo laisvės žygyje ir drąsiai vedė demokratinio pasaulio kariuomenę į pergalingą mūšį. Dovydas įveikė Galijotą.

Tačiau laikai keitėsi. Liberaliosios demokratijos frontas įstrigo klampiose eurazijinės Rusijos prieigose - Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Baltarusijoje. Revoliucinė dvasia pamažu blėso, o kai kur įsikūnijo į keistai deformuotus pavidalus.

Nedaug tikrosios laisvės dvasios liko ir pačioje Lietuvoje. Visa laimė, spėjome įstoti į ES ir NATO. Užsitikrinome formalią demokratiją ir formalų išorinį saugumą. Ir tada - galutinai išplerome ir atsipalaidavome. Tapome cinikais. Nesukūrėme jokios rimtos nei vidaus, nei išorės politikos vizijos. Praradome tikslą veikti. Įstrigome neurotinėje beprasmybės pelkėje.

Ir štai tokioje nykumoje atsirado viena stipri ir patraukli idėja. Lietuva vėl prisiminė savo didingą LDK praeitį ir anų laikų karžygišką misiją į Rytus. Įsivardijome regiono lyderiais - tiesa, ne kultūros, ekonomikos ar demokratijos kokybės, o noro padėti rytiniams kaimynams. Buvo sėkmingai anonsuotas Vilniaus dešimtuko įkūrimas, turėjęs dėti pamatą lyderystės misijai.

Deja, ši lyderystė baigėsi šnipštu. Kaimynai mūsų pastangų beveik neįvertino, o Vakarų Europa net mandagiai raukėsi. Čia neimsiu vertinti, ar mes padėjome demokratijos plėtrai į Rytus, tačiau sau patiems tikrai pakenkėme.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl teisinga misija nedavė lauktų rezultatų? Atsakymas paprastas ir politologiškai labai pamokomas. Mes sulaužėme reikšmingą taisyklę: gera užsienio politika yra vidaus politikos tęsinys ir nacionalinio intereso sklaida.

Žinoma, nacionalinį Lietuvos interesą atitinka demokratijos plėtra į Rytus ir mes tiesiog privalome visą laiką tuo rūpintis. Tačiau rūpintis reikia nekenkiant patiems sau, o gal ir visam procesui. Tiksliausiai šituos dalykus jau ne kartą yra įvardijęs Kęstutis Girnius, buvęs "Laisvosios Europos" žinių tarnybos vadovas, kurį įtarti prorusiškumu ar antiamerikietiškumu yra juokinga.

O juk JAV vaidmuo įstrigusioje mūsų misijoje į Rytus, kaip ir mums išsilaisvinant, buvo akivaizdus. Ir viena priežasčių čia - pasaulinės demokratijos revoliucijos idėja, kurią skelbė Amerikos naujieji konservatoriai. Mes turime būti dėkingi šiai vertybių sistemai už savo laisvę, tačiau antrosios George'o Busho jaunesniojo kadencijos pabaigoje buvo padaryta klaidų. Bandymai remtis vien fizine galia, apleidus rūpinimąsi pačia laisvės ir demokratijos dvasia, davė tik neigiamų rezultatų. Tai įvardijo ir patys liberaliosios revoliucijos teoretikai.

Esmę gerai apibūdino prezidento Baracko Obamos žodžiai atsiimant Nobelio taikos premiją: "Mes prarandame save, kai paminame kaip tik tas vertybes, dėl kurių kovojame." Žinoma, tai apima ir nelegalių CŽV kalėjimų kūrimą.

Todėl dabar Lietuvoje kilęs ginčas apie vertybių ir pragmatizmo konfliktą yra iškreipiantis esmę arba tiesiog demagoginis. Mažojo būgnininko pergalingo žygio metu laisvės gynimas reiškė patį didžiausią pragmatizmą ir politinę išmintį. Politinis neatsakingumas ir nacionalinių interesų nepaisymas neturėtų būti slepiamas po irzlia vertybine retorika. Šią kaukę dažniausiai dedasi kito būdo susireikšminti nerandantys politikieriai ir ciniški savanaudžiai, spėję gerai pasišildyti, įgyvendinant regiono lyderystės strategiją tik jiems patiems pragmatiškai naudingu būdu.

Čia slypi ir galingo "valstybininkų" klano šaknys. Galbūt jas aplaistė ir finansinius srautus bandžiusio audituoti Vytauto Pociūno kraujas. Sunku pasakyti, ar šis įtarimas bus kada nors patvirtintas, tačiau jau ir dabar aišku, kad demokratijos eksportas turėjo savo tamsiąją pusę. Mažojo būgnininko misiją buvo perėmę korumpuoti cinikai.

Didžiausias Vakarų demokratijos sklaidos į Rytus paradoksas buvo tas, kad jos lietuviškieji agentai savo pačių šalyje elgėsi pagal tuos pačius eurazijinės valdomos demokratijos principus.

Naujos skaidresnės politikos stumiami į šalį pastarieji veikėjai vis dar kelia nemenką triukšmą. Tačiau jį turėtume atskirti nuo tokių Lietuvai nusipelniusių žmonių kaip Sergejus Kovaliovas ir Edwardas Lucasas kritikos. Įspėjimai apie Lietuvos užsienio politikos "šrioderizaciją" verti dėmesio, nors ir nėra iki galo teisingi.

Mes turime skaidrinti savo vidaus politiką. Tik tada skaidri bei teisinga taps ir užsienio politika. Ji visų pirma turi ginti nacionalinius interesus. Juk "šrioderizacija" reiškia parsidavimą Rusijai dėl asmeninės naudos. Su tikra politine išmintimi, pragmatizmu ir nacionalinio intereso gynimu tai neturi nieko bendra.

O kaip Mažojo būgnininko misija? Ar dar įmanoma ją atnaujinti?

Aš tikiu - taip! Kai Lietuva sukurs veiksmingą demokratiją, kuri bus pavyzdys kitiems, ši diena išauš. Tačiau dar ne rytoj.

Delfi.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"