Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Lietuva tampa nulinės tolerancijos šalimi. Už ką mes ir mus taip?

 
2017 08 03 11:40

Visad maniau ir manau, kad tolerancija ir atlaidumas yra išsilavinusio ir brandaus žmogaus savybės. Taip pat galvoju ir apie visuomenę ir valstybę – būti tolerantišku ir net atlaidžiu suklydusiems yra didelė vertybė. Iš esmės šių dalykų moko bei juos propaguoja ne tik mokykla, bet ir bažnyčia. Apie tai dažnai kalba ir politikai. Bet tik tuomet, kai tai nesusiję su konkrečia gyvenimo situacija. Viskas kardinaliai pasikeičia, kai kalbama apie realų gyvenimą ir dėl to man labai liūdna.

Akis už akį, mirties bausmė ir panašūs dalykai, mano nuomone, yra tamsios ir beviltiškos visuomenės bruožai. Kai aplinkui kalbama, kad reikia bausti, bausti, bausti, drausti, drausti, drausti, tuomet galite kalbėti ne apie laisvą ir demokratinę šalį, o apie totalitarinį režimą arba geriausiu atveju policinę valstybę. Todėl kai vakar pamačiau ir perskaičiau kelių policijos viešą pareiškimą „Kelių policija: atėjo laikas keisti vairuotojų įpročius“, nuoširdžiai tikėjausi, kad pilietiška visuomenės dalis nedelsiant reaguos ir bent jau užduos nepatogius klausimus mūsų angelams sargams dėl šios jų iniciatyvos. Mane nuliūdino tai, jog manipuoliuodami vienais argumentais dėl skaudžių problemų, policijos atstovai pasiūlė niekuo nesusijusį žmogaus orumą žeminantį sprendimą – nulinę toleranciją žmogaus elgesiui, kuris tik formaliai ir minimaliai neatitinka administracinės teisės normų.

Pradėsiu nuo policijos pasiūlymo:

„…nuo rugpjūčio 1 d. šalies magistraliniuose ir krašto keliuose įrengti stacionarūs greičio matavimo prietaisai periodiškai fiksuos leistiną važiavimo greitį, nustatant nulinę greičio viršijimo ribą. Nulinė tolerancija bus nustatyta ne visuose, o tam tikruose matuokliuose, kiekvieną dieną juos keičiant.“

Specialiai pradėjau nuo šio pasiūlymo pristatymo. Tik vėliau pabandysiu parodyti, kokiais gi argumentais remdamasi mus turinti saugoti policija nutarė imtis „nulinės tolerancijos“ auklėjimo priemonės situacijose, kurios neturi nieko bendro su nusikaltimais ar pavoju visuomenei. Ir dar tai susiejo su nerealiu argumentu, jog „atėjo laikas keisti vairuotojų įpročius“. Tai kas gi nutiko, kad kažkokie mūsų įpročiai turi būti keičiami vos ne elektros šoko priemonėmis – nuline tolerancija vairuotojų įpročiui šiek tiek viršyti leistiną važiavimo greitį? Pabrėžiu žodžius ĮPROTIS ir NULINĖ TOLERANCIJA (galima keisti žodžiu NETOLERANCIJA).

Taigi, pradėkime nuo žodžio tolerancija. Tolerancija (lot. tolerantia kantrybė, ištvermė), pakanta – tai sociologinis terminas, reiškiantis pakantumą kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, elgesiui ir papročiams. Atkreipiu dėmesį, kad čia nėra žodžio teisė. Ir visiškai aišku, kodėl. Nes teisės normos nustatomos papildomai atsižvelgiant į kiekvienos visuomenės pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą, kultūrą ir papročius bei kitus dalykus. Kitaip sakant, teisė gali padėti visuomenei sureguliuoti tuos klausimus, kuriems pritrūksta kitų reguliavimo svertų. Svarbu atkreipti dėmesį, kad civilinėje teisėje ne šiaip sau sugalvoti ir Civiliniame kodekse įrašyti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Pastarasis ypač svarbus, nes realiame gyvenime yra labai daug situacijų, kuriose formaliai gal ir galima įžvelgti kokį teisės pažeidimą, bet būtų neprotinga žmogų bausti už tai. Pvz., veždamas į ligoninę sunkiai sergantį ligonį bet kuris mūsų skubėtume ir greičiausiai pažeistume formaliai greičio ribojimus, bet protingai ir saugiai vairuodami galime ir žmogų išgelbėti, ir teisę pažeisti vienu metu. Bet negi tokioje situacijoje pareigūnai turėtų su „nulinės tolerancijos“ jausmu stabdyti tokį pažeidėja ir gaišti laiką protokolo rašymui, kai greta miršta žmogus?

Viešai galiu užduoti tik vieną paprastą klausimą – jei kelių policija nutarė keisti vairuotojų „kultūrą“ imdamasi nulinės tolerancijos smulkiems teisės pažeidimams (tiems, kurie iš principo nekelia jokios grėsmės visuomenės saugumui ir yra visiškai nepavojingi), tai kuo čia dėti skaudūs ir tragiški įvykiai keliuose? Paprastai tragiškų kelių eismo įvykių priežastys yra labai aiškios – apsvaigimas nuo alkoholio, pasirinktas tikrai nesaugus greitis ir dar nesaugesnis vairavimo būdas, apsunkintos vairavimo sąlygos (blogos oro sąlygos, intensyvus eismas), maža vairuotojo patirtis, neatsargumas ir t.t. Tačiau dar nė karto ne mačiau nuorodos, kad skaudžios ir tragiškos avarijos priežastimi būtų tik leistino greičio viršijimas 1 km/h. Jei tragiškų avarijų priežastimi yra girti, agresyvūs vairuotojai arba netikėtos aplinkybės (tikras nelaimingas atsitikimas, kai nėra jokios didelės žmogaus kaltės, bet buvo blogos oro sąlygos, budrumo praradimas ar kitos netyčinės priežastys), tai kuo čia dėta „nulinė tolerancija“ net ir minimaliam ir nieko tragiško nesukuriančiam formaliam administracinės teisės pažeidimui? Jei jau kelių policija savo pareiškime rašo, kad „pagal statistiką dėl nepasirinkto saugaus važiavimo greičio keliuose žūsta apie trečdalis eismo dalyvių“, tai tegul sąžiningai pasako, kiek statistika nurodo atvejų, kai minimalus greičio viršijimas pražudė žmones? Jei tokių atvejų yra, tegul nurodo, kiek konkrečiai. Spėju, kad jų nėra nė vieno. O jei ir buvo, tai tragediją nulėmė ir kitos papildomos aplinkybės.

Todėl atidžiai perskaitęs policijos pareiškimą kelis kartus ėmiau ieškoti tikrųjų priežasčių, kodėl apskritai atsiranda tokios „nulinės tolerancijos“ akcijos.

Jaučiu, kad tai yra puikus pretekstas papildomai surinkti į valstybės biudžetą pinigų. Ir dar viešoje erdvėje parodyti neva vykstančią kovą su „pažeidėjais“, suprask, niekšais, beveik nusikaltėliais, beveik žmonių žudikais, kurie sėdi už vairo. Bet ar taip sąžininga, protinga ir teisinga daryti? Jei kas nors pasakys, kad tikrai taip, tuomet sutiksiu su tokiu argumentu. Ir jei jau nutarėme, kad minimalaus greičio pažeidėjams taikome nulinę toleranciją ir juos baudžiame, tuomet būkime sąžiningi iki galo ir taikykime šiuos principus visiems ir visose situacijose, kurias reguliuoja teisė. Juk gal atėjo metas keisti visų mūsų visą kultūrą? Nustatykime nulinę toleranciją valstybės, tarnautojo, teisėjų, policininkų, politikų klaidoms (taip pat ir gramatinėms). Pvz., susipainiojo koks politikas žodžiuose ir jau bauskime. Jei Vyriausybė ar koks ministerijos tarnautojas prie naujo įstatymo projekto parašė, kad neigiamų pasekmių nenumatoma, o kokiam nors žmogui bus pakenkta nors vienu euro centu, tuomet iš karto įjungiame nulinę toleranciją tokiems valdžios tarnams.

Nulinę toleranciją galime taikyti ir bet kurioje kitoje situacijoje, kai kas nors kur nors nukrypsta nuo normos bent per vieną milimetrą (prisiminkime Susisiekimo ministerijos nustatytus leidimus kelininkams kloti net keliais centimetrais plonesnį asfaltą ir vis vien gauti pinigus kaip už normalų asfaltą). Nustatykime nulinę toleranciją kiekvienam policininkui, kuris nors minutę pavėlavo į darbą arba nors minute anksčiau išėjo papietauti. Nes gal metas keisti tokią „kultūrą“? Ir jau tikrai turime nustatyti nulinę toleranciją pareigūnų klaidoms, kuomet jie nubaudžia žmogų už administracinį teisės pažeidimą, o teismas tokią nuobaudą panaikina. Tokiu atveju iš karto reikia atleisti iš darbo ir protokolą rašiusį pareigūną ir jo kolegą, kuris su juo bendrininkavo fiksuodamas menamą pažeidimą. Abu reikėtų atleisti iš darbo ir dar priversti sumokėti visus materialinius ir moralinius nuostolius nukentėjusiems.

Kaip manote, ar tiktų tokia nulinė tolerancija pareigūnams? Nes juk jų klaidos kai kada irgi gali baigtis tragedija. Nesvarbu, kad dažniausiai nesibaigia. Bet juk ir kiekvienas vienu kilometru per valandą viršyto greičio atvejis paprastai nieko nenuskriaudžia. Ir jei jau Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininkas sako, kad „pagrindinis greičio kontrolės tikslas – keisti vairuotojų įpročius ir kelti jų vairavimo kultūrą“, tuomet įveskime ir visuotinę valstybės tarnautojų, politikų, policininkų, teisėjų ir prokurorų kontrolę – jų darbo vietoje pastatykime kameras ir su nuline tolerancija fiksuokime kiekvieną jų „pažeidimą“ (pvz., darbo vietoje geria kavutę, per vėlai ateina į darbą arba per anksti išeina iš jo). O kad maža nepasirodytų, tai pastatykime kameras ir jų namuose bei keiskime jų gyvenimo įpročius – nustatykime nulinę toleranciją alkoholio vartojimui, keiksmažodžių vartojimui ir t.t. Ir jau tikrai nulinę toleranciją nustatykime jų pačių vairavimo įpročiams. Ypač tais atvejais, kai jie važiuoja 10–15 km/h mažesniu greičiu nei leistinas maksimalus greitis ir taip stabdo eismą bei varo stresą žmonėms ir akivaizdžiai kelia pavojų aplinkiniams.

Prisipažinsiu, kad tikrai norisi, jog mūsų vairavimo kultūra keistųsi. Noriu, kad būtų kuo mažiau nelaimių keliuose. Bet nulinė tolerancija ir dėl to papildomai skiriamos piniginės baudos neskatina ir niekada negerins saugaus vairavimo kultūros. Esu matęs valstybės, kur net alkoholio leistina norma vairuotojams yra didesnė nei Lietuvoje, o daugybė vairuotojų net ir šią normą viršija, bet… Išgėrę kelias taures vyno namo vairuoja labai labai lėtai ir atsargiai. O tie bepročiai, kurie su senu trantu prisiurbę pigaus alaus kaip bepročiai lekioja nakties metu ir kažkada sukelia tragediją net ir su nuline tolerancija nepasikeis. Akivaizdu, kad jiems reikia rimtos psichologinės ir socialinės paramos, edukacijos, kultūros. Ir, kas svarbiausia, kantrybės ir pakantumo. Nes tie žmonės akivaizdžiai yra gyvenimo nuskriausti. Todėl turime būti jiems tolerantiški ir jiems padėti. Nes baudimas ir netolerancija gimdo dar didesnę agresiją. Todėl šių klausimų teisė niekaip negali išspręsti. Gali tik kantrybė ir tolerancija.

Yra ir kita alternatyva. Nulinė tolerancija. Kurios evoliucija/degradacija gali pasiekti tokį humanizmo dugną, kokį kandidatuodamas į Europos Parlamentą siūlė mane labiausiai bauginantis politikas Remigijus Žemaitaitis. Štai kokius dalykus jis (Partijos „Tvarka ir teisingumas“ Šilalės skyriaus pirmininkas teisininkas ir kandidatas į Europos parlamentą) siūlė XXI amžiuje (2009 metai):

„Jei būčiau išrinktas į Europos Parlamentą, siekčiau, kad Lietuvoje būtų surengtas referendumas dėl mirties bausmės grąžinimo, ir jei referendumo metu Lietuvos piliečiai išreikštų poziciją dėl mirties bausmės grąžinimo, siekčiau, kad Lietuvos baudžiamoje teisėje, kaip viena iš bausmių rūšių – mirties bausmė, būtų įtvirtinta Lietuvos teisės aktuose.“

Kaip argumentą šis politikas tada nurodė abstrakčią frazę – „esant dabartiniai Lietuvos situacijai ir žmonių požiūriui į mirties bausmę, mirties bausmės taikymas turi būti grąžintas“. Galiu sutikti, kad mūsų visuomenė yra pakankamai žiauri ir netolerantiška daugeliui dalykų – korupcijai, alkoholiui (iš principo), valdžiai (irgi iš principo), narkotikams (iš principo) ir daugybei kitų blogų dalykų. Kartais esame nepakantūs ne tik reiškiniams ar daiktams, bet net žmonėms – homoseksualams ar heteroseksualams, romams ar rusams, lietuviams ar lenkams, kauniečiams ar vilniečiams. Bet jei manysime, kad nulinė tolerancija yra absoliutus gėris ir kitų žmonių gyvenimą ar elgesį kriminalizuosime visur ir visada, tuomet laimingesni ir saugesni vargu ar būsime.

Pagalvokite apie paprastą situaciją – rytoj kur nors vieniša motina (ją paliko girtuoklis ir mušeika vyras) ryte važiuodama į darbą pakeliui turėjo užvežti į vasaros stovyklą tris savo vaikus (jie vėlokai atsikėlė iš miego), todėl ji vėluoja į darbą kelias minutes ir minimaliai viršija greitį. Skuba ji nes viršininkas netolerantiškas jai iš principo. Aišku, į darbą ji vis vien pavėlavo. Viršininkas ją aprėkė. O policija dar ir baudą išrašė. Vaikams keliais eurais bus mažiau. Liūdna jai ir vaikams. Na o policija pasigirs statistika, kiek daug pažeidėjų nubaudė. Linksma ir gera. O mes abejingai skaitysime dar vieną pranešimą spaudai rugsėjo pradžioje – „Kelių policijos nulinės tolerancijos akcija pasiteisino – šimtai pažeidėjų nubausti“. O jei bus su tikra nuline tolerancija, tai dar visus formalius „pažeidėjus“ ir kelių gaideliais išvadins. Kad maža nepasirodytų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"