TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuva, valstybe mūsų!

2015 02 11 6:00

Po Pirmojo pasaulinio karo, subyrėjus Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijoms, Europos žemėlapyje atsirado daug naujų valstybių, susikūrusių tautiniu pagrindu. Daugumos jų pavadinimai kilo iš titulinės tautos/nacijos pavadinimo. 

uvo sukurtas ir puoselėjamas tiesioginis valstybės ir tautos ryšys: valstybę kuria ir prisiima atsakomybę ją kuriantis etnosas, per valstybę išsiplėtęs į naciją. O teisė vadintis lietuviais, lenkais ar totoriais priklausydavo nuo paties žmogaus pasirinkimo, paprastai nulemto tėvų tautybės, o ne nuo gyvenamos, pilietinės valstybės pavadinimo. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvoje gimę žydai ar karaimai išlikdavo žydai, karaimai tiek įgiję Lietuvos pilietybę, tiek ir išvykę į kitą šalį. Taip ir lietuviai, nuklydę į Argentiną ar Australiją, per kartų kartas išlikdavo lietuviai, net ir primiršę lietuvių kalbą, tapę kitų valstybių piliečiais, bet išlaikę šeimos – vaikų, anūkų, proanūkių - vientisą tautinę, lietuvišką tapatybę.

Dabartinė moderni valstybė atsižada prigimtinio ryšio su tautybe ir į pirmą vietą pagal įstatymą iškelia pilietybę. Tad jau priprantame prie to, kad Vilniaus ar Klaipėdos gatvėmis šiandien į darbą skuba nelietuviškai tamsaus, Afrikos saulės nuspalvinto gymio ar rytietiškai įkypomis akimis „lietuviai“, turintys egzotiškas, lietuvių kalbai neįprastas pavardes. Išsiplėtojo nebe etninė, bet geografinė ir/ar politinė tapatybė.

Taigi, tas, kas gyvena Lietuvos teritorijoje ar turi Lietuvos pilietybę, oficialiai bus vadinamas lietuviu, o lietuviu gimęs, bet apsigyvenęs kur nors Sirijoje ar Vokietijoje asmuo taps siru ar vokiečiu, atsižvelgiant į popierėlį, nurodantį pilietybę. O kas esantis išties jis jaučiasi, dėl kokios šalies stipriau plaka širdis – privatus reikalas. Valstybei dėl to nei šilta, nei šalta, kaip ir dėl to, į kokios šalies skerdyklas gabenami, pavyzdžiui, Lietuvoje užauginti jautukai...

O gal dėl tautybės nuvertinimo ir pilietybės suabsoliutinimo sustiprėja valstybės ryšys su piliečiais? Įdomus klausimas, kaip pasakytų į tribūną įsiropštęs oratorius.

Kol kas pastarųjų dienų Lietuvos piliečių nuotykiai Norvegijoje, bandant iš svetimos valstybės atsiimti savo vaikus, beje, irgi Lietuvos piliečius, parodė, kad Lietuvos valstybė į tokį ryšį dar neįsijautė. Ne taip, kaip, pavyzdžiui, Vokietija, kuri, remdamasi savuoju pilietybės įstatymu, prieš keletą metų virkdė jauną gražią klaipėdietę ir pusę jautresnių, ją užjaučiančių Lietuvos moterų, atimdama vaiką iš geros ir mylinčios motinos.

Keista... Juk Lietuvos pilietybės įstatymas, kuriuo valstybė nepripažįsta (ar pripažįsta tik su didelėmis išlygomis) teisės į dvigubą pilietybę, turėtų įpareigoti valstybę ypač jautriai rūpintis savais, į lietuvišką kampą speičiamais piliečiais.

Aš nekvestionuoju būtent tokio Lietuvos pilietybės įstatymo. Manau, jis atitinka istorinio laikotarpio ir geopolitinės aplinkos sąlygas. Tačiau kelia nuostabą, kai valstybės pareigūnai tokio įstatymo kontekste neįžvelgia valstybės būtinybės įsipareigoti savo piliečiams. Atrodo, kad visada, iškilus kokiai nors kolizijai, jie vadovaujasi užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus lakoniškai suformuluota taisykle: „Lietuva nekels skandalo dėl savo (mažųjų) piliečių.“

Užuot dariusi viską, kad lietuviai saugiai ir jaukiai jaustųsi savo valstybėje (o to, kaip liudija nenutrūkstantis emigrantų srautas, vis dar nėra) arba, jiems pamėginus duonos ir sviesto ieškoti svetur, neatsisakius Lietuvos pilietybės (!), nenuleidusi nuo jų budrių, mylinčių akių, valstybė pasitenkina pareigūnų atsikalbinėjimais: patys važiuojate, niekas neveja (o skurdas ir vis didėjanti socialinė nelygybė?), patys ir tvarkykitės... Neva, taikykitės prie kitos valstybės įstatymų netgi tada, kai svetima valstybė pažeidžia laikinai apsigyvenusių kitos valstybės piliečių prigimtinį tėvų ir vaikų ryšį.

Iš dalies tai teisinga. Nedera lįsti į kitą valstybę su savais įstatymais... Tačiau kodėl į Lietuvą kitų valstybių piliečiai „lenda“ su savais įstatymais, ardo nusistovėjusias tradicijas, naikina įgimtas tapusias vertybes, tarp jų – pagarbą ir prioritetą biologinei, kaip sako norvegai, arba tradicinei, kaip sakome mes, lietuviai ar lenkai, šeimai?

Beje, jei mes išties gerbiame save, savo kalbą ir tradicijas, siūlyčiau nevartoti termino „biologiniai tėvai“ ar „biologinė motina“, kuris prilygina naujo žmogaus atsiradimo paslaptį prie procesų inkubatoriuje ar mėgintuvėlyje, o vartoti lietuvišką „gimdytojai“, „gimdytoja“.

Ilgą laiką rimtų abejonių man kėlė mūsų socialinių tarnybų, taip pat ir vaiko teisių gynimo tarnybų, prioritetinė nuostata stengtis, kad vaikai iš socialinės rizikos šeimų gyventų su gimdytojais, o ne su globėjais ar valstybinėse įstaigose. Atrodė, kad tai valstybės lėšų švaistymas – finansiškai remti tokias šeimas, kai tą paramą tėvai vis tiek prageria. Tačiau dabar, pasiklausius Norvegijos tarnybų atstovų kalbų, aiškėja, kad yra ir kitas kraštutinumas: prigimtinio vaikų ryšio su tėvais nutraukimas esant nors mažiausiai priekabėlei ar net nepatikrintam įtarimui, ir tai Norvegijoje laikoma ne vaiko ir jo tėvų drama, o paprasčiausiu techniniu sprendimu, tolygiu pirkėjo kelionei į kitą parduotuvę, apvalių agurkų neradus artimiausioje...

Tokiame kontekste mūsų biurokratų požiūris ima atrodyti kone šventas. O ponios Editos Žiobienės pasiryžimas neatsilikti nuo Norvegijos, „modernizuoti“ ir mūsiškius įstatymus, dar labiau subiurokratinti, nužmoginti tėvų ir vaikų santykius ima kelti šiurpą.

Beje, jei imsime taikyti Lietuvoje modernius Norvegijos standartus, kaip tada atrodys klykiančios Kedžių mergaitės išplėšimas iš ją mylėjusių globėjų rankų ir grąžinimas „biologinei“ motinai, kuri tuo momentu neturėjo nei namų, nei darbo?

Ir vėl “geras klausimas“, bet be gero atsakymo. Viena aišku – ir Lietuvos valstybė, ir jos pareigūnai pernelyg dažnai pasirodo neįgalūs, kai reikia savarankiškai spręsti kai kuriuos klausimus. Pavyzdžiui, kokia yra valstybės atsakomybė savo piliečiams ar kas yra vaiko gerovė. Atskirti vaiką nuo tėvų? Atiduoti jo gyvenimą tvarkyti kitos šalies biurokratams?

Bijau, jei ir toliau eisime tuo keliu, ar tik neteks perrašyti mūsų himną ir užgiedoti: „Lietuva, valstybe mūsų, sakyk, kieno tu žemė?“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"