TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuva vėl be Vilniaus?

2015 11 10 8:30

Buvo įdomu per Lietuvos kultūros televiziją žiūrėti signataro Rimvydo Valatkos knygos apie Jogailos akmenį pristatymą. Jam aktyviai talkino du žinomi istorijos profesoriai ir žurnalistas. 

Gal tik pats autorius ir profesorius Alvydas Nikžentaitis kalbėjo apie knygos parašymo aplinkybes ar ten minimus istorinius momentus. Kiti du dėstė savo požiūrį į istoriją, kaip mokslą, iki galimybių ją aptarinėti „kas būtų, jeigu būtų“ metodu, o žurnalistas savo pasirodymą baigė kvietimu eiti kartu su lenkais, nes esame labai panašūs vieni į kitus, turėjome garbingą bendrą istoriją, taigi esame daugiau, negu broliai, kad lenkai be lietuvių gyvens, kaip gyvenę, o mes be lenkų pražūsime.

Keistai skambėjo tokie kvietimai, lyg šiandien mes neitume kartu, nebūtume vienos sąjungos nariai, o vieni pas kitus bijotume nuvažiuoti. Visi kvietė nesiknaisioti praeityje, o žiūrėti į šių dienų realijas, nors patys aptarinėjo praeitį darydami tai, ko ragino nedaryti kitų.

Tvirtinimai, kad mus su lenkais riša bendra ir garbinga istorija, kad mes buvome vienoje valstybėje – irgi abejotini. Žečpospolita nebuvo ta pavyzdinė valstybė, kurios reikėtų gailėtis. Vieningas šlėktų luomas vieningai gynė bendrus savo interesus, bet kai tik iškildavo asmeniniai ar valstybės dualizmo pagimdyti interesai, vienybė baigdavosi. Abi tautos nepasitikėjo viena kita, atskiros valdžios institucijos, pinigai, kariuomenė, įstatymai, teismai nesukūrė ir negalėjo sukurti ūkio bendrumo.

Net gegužės 3 Konstitucijos priėmimas privedė prie nesutaikomų ginčų ir išdavysčių. Europoje jau siaučiant laisvės, lygybės, brolybės vėjams – Žečpospolitoje liko luomai. Net bažnyčiose tarp lenkų ir lietuvių vykdavo muštynės, mokyklose – nutautinimas. Ne, mes nebuvome broliai ir varžydavomės, kartais ir negražiai, net sukilimų prieš Rusiją metu. Ir etniniu požiūriu nesame panašūs. Bet šiandien tai netrukdo normaliai bendrystei, kas ir vyksta. Be reikalo įsijautė žurnalistas.

Žinoma, kad aptariant praeities įvykius galima kalbėti, kaip susiklostę būtų įvykiai, tautų ar istorinių asmenybių likimai, jeigu vieni ar kiti būtų pasielgę kitaip, negu pasielgė. Bet tai jau ne istorija. Tai istorinės pasakos. Tokių pasakų galima pasiklausyti televizijos laidose, tokiose kaip „Istorijos detektyvai“ ar „Nacionalinė ekspedicija Nemunu“.

Talentingų pasakotojų turime, bet kai iš ekrano profesorius tvirtina, kad į tam tikras teritorijas Lenkija juridiškai turi pagrindo reikšti pretenzijas, nes jas Lenkijai pripažino Rusija, pasirašydama Rygos (1921 03 18) sutartį tarp Sovietų Rusijos, Sovietų Ukrainos ir Lenkijos, tai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija, kai lygiai taip pat tvirtina Vladimiras Žirinovskis, Aleksandras Duginas ir tomaševskininkai – kad Lietuva Vilnių 1939 metais atgavo Molotovo-Ribentropo pakto, kuris šiandien panaikintas, pagrindu – jau darosi neramu, nes tai ne tik netiesa, bet priešingas valstybės interesams tvirtinimas, kad anie teisūs, o Lietuva Vilnių valdo be teisėto pagrindo.

Kaip žinoma, 1920 metų liepos 12 d. Rusija su Lietuva pasirašė Taikos sutartį, atsisakė suvereniteto lietuvių žemėse, antruoju straipsniu Vilnių ir apylinkes pripažino Lietuvos teritorijos dalimi ir realiai Vilnių Raudonoji armija perdavė Lietuvai. Vilnius tapo integralia Lietuvos Respublikos teritorija.

1920 metų spalio 12 d. tarp Lenkijos ir Rusijos su Ukraina pasirašoma paliaubų sutartis, kurioje numatomos preliminarios Taikos sutarties sudarymo sąlygos. 10 str. kalbama apie tai, kad bus pripažįstamos Lenkijai jos lenkiškosios žemės. 1920 metų spalio 9 d. Vilnius atplėšiamas nuo Lietuvos. 1920 metų spalio 14 d. Tautų Sąjunga pasmerkia Lucijano Želigovskio smurto veiksmus prieš Lietuvą.

1921 metų kovo 18 d. Rygoje pasirašoma Taikos sutartis tarp Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos, kurios 3 straipsnyje nurodoma, kad prie sutarties pridėtame žemėlapyje sutarties pasirašymo metu Lenkijos valdomas žemes Rusija pripažins tokias, dėl kurių susitars į jas pretenduojančios šalys nustatydamos valstybių sienas. Koks bus susitarimas, tokį Rusija ir pripažins.

Tvirtinimas, kad tas žemes Lenkijai pripažino visa tuometinė valstybių bendrija nepagrįstas jau vien todėl, kad jos tada dar nebuvo Lenkijos aneksuotos. Kaip žinia, Lenkija pati pripažino, kad jos nėra lenkiškos, sukurdama ten marionetinę Vidurio Lietuvos valstybėlę, kurią pripažino tik pati Lenkija. Minėtos sutarties Rygoje pasirašymo metu jos dar buvo lietuviškos Vidurio Lietuvos žemės. Lenkija dar tik organizavo „referendumus“ ir „rinkimus“ agresijai pateisinti ir aneksijai įvykdyti.

Tą teritoriją Lenkija juridiškai prisijungė tik 1922 metų sausio-vasario mėnesiais, t. y. gerokai vėliau po Rygos sutarties pasirašymo. Vėlesni įvykiai parodė, kad Rygos sutartyje nurodytas nuostatas Lenkija interpretavo taip, kaip jai atrodė patogiau ir toli gražu ne visos valstybės tai pripažino, kaip teigia istorikas.

Tiesa, 1923 metais Ambasadorių konferencija Vilnių ir jos apylinkes pripažino Lenkijai. Lietuva tokio nutarimo nepripažino, be to, toks pripažinimas ėjo į koliziją su minėtu Tautų Sąjungos L. Želigovskio veiksmų pasmerkimu ir su Rusijos bei Ukrainos pozicija, kurią išryškino tarp Lietuvos ir SSRS pasirašyta 1926 09 28 ne puolimo ir neutraliteto sutartis, kuri buvo pratęsta 1931, 1934 ir 1939 metais. Jose visose patvirtinamas 1920 metų Taikos sutarties galiojimas, o prie 1926 metų sutarties 2 straipsnio pridėtoje vadinamojoje Čečerino notoje rašoma: „Faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė jos nusistatymo dėl teritorinio jos suvereniteto, nustatyto 2 str. ir jo priede Lietuvos Taikos sutarties su Rusija iš 1920 metų liepos 12 d.“

Rugsėjo 30 d. Maskvoje buvo paaiškinta Lenkijos atstovui, kad SSRS vyriausybė Rygos sutartį supranta kaip nesikišimą į Lietuvos-Lenkijos teritorinį ginčą. Rygos sutarties 3 str. nustatė, kad ginčijamų sienų klausimo tarp Lietuvos ir Lenkijos išsprendimas priklauso visiškai abiejų valstybių kompetencijai. SSRS įsipareigoja pripažinti bet kurį Lietuvos ir Lenkijos susitarimą sienų klausimu.

Taigi Vilniaus ir jo apylinkių pripažinimo Lietuvai iš buvusio tų teritorijų valdytojo atsisakius visų suvereniteto teisių klausimas išspręstas dar 1920 metais ir Lietuva savo valia suvereniteto tai teritorijai niekad nebuvo ir nėra praradusi iki šiol.

Savo nusistatymo Lietuva niekada ir jokiomis sąlygomis nepakeitė ir toks tvirtas nusistatymas leido Vilnių susigrąžinti teisinėmis priemonėmis tada, kada tam atsirado tinkamas momentas. Kaltinimai, kad ji Vilnių atsiėmė Ribentropo-Molotovo pakto pagrindu teisės požiūriu yra visiškai nepagrįsti.

Šiandien žinomas ir pakto, ir slaptųjų protokolų turinys. Apie tai tuose dokumentuose nekalbama.

Lietuva, atsiimdama Vilnių iš SSRS 1920, 1926, 1931, 1934 ir 1939 metų sutarčių su atsisakiusia savo suvereniteto į tas teritorijas valstybe, nepažeidė jokių savo įsipareigojimų ir tarptautinės teisės normų. Tai, kad Ribentropo-Molotovo paktas vėliau buvo pritaikytas ir pačios Lietuvos likimui – nepaneigia Lietuvos veiksmų teisėtumo.

Nepagrįstas to neigimas yra labai pavojingas ir valstybės interesams žalingas elgesys. Ypač šių dienų sąlygomis ir būdu, kaip tai buvo padaryta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"