TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuviais esame mes gimę!..

2014 11 05 6:00

Šiomis dienomis daug kalbama apie informacinį karą (karus), kuris neva vyksta tarp Rusijos ir demokratinių Vakarų. 

Ir Rusija, jei ne laimi, bent nuskina vieną kitą lokalinę pergaliukę tame kare. Viena tokių „pergaliukių“ galima laikyti Maskvos diktuojamą terminų ir sąvokų jaukimą. Jau vien tuo, kad įsileidžiame į savo kalbą posakį „informacinis karas“, pasiduodame Rusijos įtaigai, jog viskas, ką apie padėtį Ukrainoje ir Maskvos vaidmenį toje „padėtyje“ skelbia Rusijos žiniasklaida, yra kokybiška informacija. Tačiau žmogus, semiantis žinių apie pasaulį iš kelių nepriklausomų nuo Rusijos šaltinių, nenusižengdamas tiesai jos kuriamam produktui galėtų pritaikyti du apibūdinimus: dezinformacija arba propaganda.

Ką, pavyzdžiui, atsakytų oficialioji Rusija į klausimą: „Kokį karą ir su kuo šiandien kariauja Rusija?“

Pirmiausia būtų paaiškinta, kad taip formuluoti klausimą gali tik valstybės priešai, vadinamoji vidinė penktoji kolona, ir, žinoma, už Amerikos pinigus. Visiems doriems rusams ilgą laiką buvo „aišku“, jog Rusija nekariauja. Tik tada, kai į šalį pradėjo plūsti karstai su „nekariaujančių“ karių kūnais, teko keisti plokštelę. Naujesnė versija tokia: Vladimiro Putino dėka Rusija prisiminė savo didžiąją misiją - būti viso pasaulio rusų gynėja, todėl pakilo nuo žemės, ant kurios ją buvo paklupdę Vakarams nuolaidžiavę Borisas Jelcinas su Michailu Gorbačiovu, ir ėmėsi ginti „rusų pasaulį“. Korta taip jau krito, kad daugiausia skriaudžiamų rusų buvo rasta Ukrainoje, tad juos pirmiausia ir teko „ginti“. Nuo vietinių fašistų, nuo amerikiečių, nuo lietuvių...

Taip, taip. Nuo lietuvių irgi. Mat lietuviams, skirtingai nei kitų Baltijos sesių žmonėms, į širdį beldžiasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karžygių pelenai, o ausyse tebeskamba Juodosios jūros sūrymo atsigėrusio Vytauto Didžiojo žirgo žvengimas, todėl jie jautriau reaguoja į viską, kas dedasi buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Latviai su estais nei pėsti, nei raiti taip toli į pietus nekeliavo, tad nesiveržia nė dabar...

Neskuba Rusijos smerkti ir trys jaunesnės „europietės“: Čekija, Vengrija ir Slovakija. Gal joms per Ukrainos ir Baltarusijos platybes bei nuosavus marškinius, kurie arčiau kūno, sunkiau sekasi įžiūrėti tikrąsias Rusijos paskatas ir tikruosius veiksmus?

Tiesa, vienu metu, matyt, irgi geopolitinės nostalgijos užvaldyti, svarbiausių Ukrainos gelbėtojų vaidmenį aktyviai repetavo lenkai. Tačiau maru užsikrėtusią kiaulę jiems pakišo buvusi Lenkijos politikos žvaigždė Radoslawas Sikorskis. Jis kažkaip labai neprofesionaliai, nediplomatiškai praleido progą patylėti. Ėmė ir pašnekėjo nei šį, nei tą. Neva Rusijos prezidentas Lenkijos premjerui siūlęs pasidalyti Ukrainą. Na, užsimiršo ponas, supainiojo Rusiją su Lietuva, apie kurią kalbėdamas nesivargindavo nei faktų patikrinti, nei tono nuleisti... Juo labiau kad Briuselio Europa visas jo kalbas palankiai „suvirškindavo“. Tačiau šį kartą arogantiškajam eksministrui teko teisintis ir net apsišmeižti, esą atmintis sušlubavo. Patys lenkai tuo nepatikėjo.

Tad kol kas rusų laimei ir laisvei Ukrainoje trukdo tik amerikiečiai su lietuviais.

V. Putino komandai iš to – marios džiaugsmo. Lenkijai pritilus sumažėjo apkrova Rusijos propagandos ir dezinformacijos aparatui. Nes Lenkija – tai ne Lietuva. Jos ir verslininkai mažiau susipainioję su Rusija, ir visuomenė ne tokia patikli, sunkiau pasiduoda Maskvos įtakai. O Lietuvoje niekada nestigo paikšių, kurie srebia Rusijos propagandą, kad net ausys lapsi. Kaip pono Valdemaro Tomaševskio ir jo partijos bičiulių. Kaip Plungės liberalų, kurie būtent dabar, kai Lietuva tebesvarsto Vilniaus rusų mokyklų moksleivių poilsį Rusijos sukarintose jaunimo stovyklose, ne tik patys užsimanė padainuoti ir pašokti Rusijoje V. Putino bei jo politikos didesnei šlovei, bet ir grupę gimnazistų sykiu tempiasi. Kad ir jie pašlovintų. Liberaliai, europietiškai...

Neaišku tik vien: kur nuėjo tie milijonai, kuriuos Švietimo ir mokslo ministerija skyrė lietuviams nulietuvinti bei jiems sueuropinti? Kala kala į sovietmečio atbukintas vyresniosios kartos tautiečių galvas ir į dar skystokas jaunosios kartos smegenis, kad būti lietuviu ar tupėti Lietuvoje – nebemodernu, reikia liautis pupsėti apie tautinę tapatybę, verčiau užsiimti „politinės tautos“ kūryba bei puoselėjimu, ir - še tau! Net rusai, ir tie šitiek metų lipdę iš mūsų sovietine liaudimi vadinamą „politinę tautą“, nepastebi mūsų europėjimo ir atkakliai tebevadina mus archajiškai - lietuviais.

Štai jei elgtumės kaip čekai ar prancūzai, jei užsimerktume prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, jei visi kiekvieną dieną pradėtume ir baigtume su Rusijos dezinformacija lūpose, tada gal ir Rusija pripažintų, kad nebėra lietuvių, visi tapome europiečiais?!

Deja, atmintis, ta prigimtinė moralinė kupra, kala ir kala: „Lietuviais esame mes gimę!" Todėl ir tebesielgiame kaip lietuviai, nors ir pramokę anglų kalbos...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"