TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuviais esame mes gimę...

2011 02 17 0:00

"Donata Rimšaitė po pergalių nuo šiol klausysis jai skiriamo Rusijos himno. Viena geriausių pasaulio šiuolaikinės penkiakovės atlečių palieka Tėvynę Lietuvą ir nutarė atstovauti kitai valstybei", - tai eilutės iš vieno dienraščio.

Sportininkė atsuko nugarą valstybei, kuri ją išaugino, treneriui, kuris daug laiko ir sveikatos skyrė jos meistriškumui kelti, visai Lietuvai, kuri puoselėjo viltį susilaukti dar vieno olimpinio medalio. "D.Rimšaitės netektis - tikra bomba Lietuvos šiuolaikinei penkiakovei", - rašė penkiakovininkų ugdytojas V.Kalininas.

"Išvykau iš Lietuvos, nes joje netenkina pajamos, treniruočių sąlygos, be to, turiu ir asmeninių priežasčių", - aiškino sportininkė. Keista, kad dar labai jaunas žmogus jau nori turėti viską - prabangų butą ar namą, automobilį ir t. t. Dėl sąlygų taip pat nereikia skųstis - jeigu Lietuvos sąlygomis sportininkė tapo pasaulio ir Europos pirmenybių prizininke, tai jos nėra labai blogos.

O dėl asmeninių priežasčių, tai reikia tik noro ir jos netrukdys. Štai Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt ištekėjo už brazilo, tačiau startuoja ir startuos atstovaudama Lietuvai, rankininkė Birutė Stellbring - vokiečio žmona, tačiau taip pat atstovauja Lietuvai. Daugkartinė pasaulio ir Europos pirmenybių prizininkė Simona Krupeckaitė ištekėjo už ruso, daug laiko treniruojasi Rusijoje, tačiau Lietuvos pilietybės ji neatsisakė. Tokių pavyzdžių daug. Taigi - kokios pagrindinės priežastys? Galima į klausimą atsakyti paprastai - išblėsęs patriotizmo jausmas savo Tėvynei!

Kraštas, kurį iš protėvių paveldėjome, yra mūsų. Vadiname jį Lietuva ir norime, kad šis žodis iš pasaulio kalbų ir žemėlapio neišnyktų! Rašome ir tariame jį kartu su kitais ne mažiau vertais tautų bei valstybių vardais. Norime, kad ir kiti su pagarba jį tartų. Lietuva - nedidelė valstybė, tačiau jos istorija garsi, o nueitas kelias nors ir tragiškas, bet garbingas. Mes visi - savo Tėvynės vaikai ir turime kiekvienas padaryti viską, kad Tėvynės vardas visur būtų minimas pagarbiai.

Krepšinio treneris Antanas Sireika, atvedęs 2003 metais Lietuvos sportininkus ant Europos čempionų pjedestalo, sakė: "Mūsų tik dvylika, tačiau už mūsų - trys milijonai lietuvių, laukiančių mūsų pergalės. Mes turime žaisti ne tik už save, bet ir už tuos tris milijonus. Būdami aikštelėje, galvokite apie savo atsakomybę, apie savo Tėvynę."

Prisiminkime, kaip džiaugėsi visa Lietuva po finalinių 2003 metų Europos krepšinio čempionato rungtynių. Visur buvo girdėti: "Lietuva! Lietuva!" Visuotinis džiaugsmas, begalinė euforija, pasididžiavimas savo Tėvyne tvyrojo visoje Lietuvoje.

Treneris Kęstutis Kemzūra, atvedęs Lietuvos krepšinio rinktinę ant 2010 metų pasaulio prizininkų pjedestalo, sakė: "Mes džiaugiamės, kad galėjome garsinti Tėvynę, kad Lietuvos vardas su pagarba minimas visame pasaulyje..." Galima tik palinkėti daugiau tokių pergalių, dėl kurių džiaugiasi visa Lietuva, po kurių ji stoja į vieną gretą su turtingomis ir galingomis pasaulio valstybėmis.

Norėčiau pasakyti, kad dalyvauti ar nedalyvauti varžybose - tai ne vien asmeninis sportininko reikalas. Yra ir pareigos jausmas, priedermė Tėvynei. Tūkstančiai jaunų lietuvių pokario metais kovojo su stalinizmo maru, žuvo, buvo guldomi ant turgelių grindinio, puvo Sibiro gulaguose. Jie nesvarstė, ar jiems tai naudinga, ką jie už tai gaus. Jie kovojo ir žuvo už savo Tėvynę, nesitikėdami kokio nors atpildo.

Dabar kitos sąlygos, bet sportininkų pergalės pasaulio sporto arenose valstybei yra svarbios. Jos kelia pasididžiavimą savo kraštu, mažos valstybės tampa žinomos pasaulyje ir parodo, kad jos nėra ekonominio ar kultūrinio gyvenimo autsaiderės; po reikšmingų pergalių dešimtys tūkstančių vaikų patraukia į sporto mokyklas ir pan. Lietuvos krepšininkai, 1937 ir 1939 metais iškovoję Europos čempionų titulą, visai Europai priminė Lietuvos vardą. Lietuviai olimpiniai čempionai Danas Pozniakas, Lina Kačiušytė, Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Vida Vencienė, Angelė Rupšienė, Virginijus Alekna, Robertas Žulpa, Daina Gudzinevičiūtė ir daugelis kitų daug metų garsino Lietuvą, viso pasaulio žmonės ne kartą matė plevėsuojančią mūsų Trispalvę.

2010 metų pasaulio krepšinio pirmenybėse atsisakė dalyvauti aukšto meistriškumo Lietuvos sportininkai R.Kaukėnas, R.Šiškauskas, D.Songaila, Š.Jasikevičius, Ž.Ilgauskas. Kodėl? Iš dalies kalta ir žiniasklaida, kad kai kurių sportininkų priblėsęs patriotizmo jausmas. Rašydama apie juos, ji daugiausia vartoja pagiriamuosius, o ne smerkiamuosius žodžius. Pavyzdžiui, kad ir Ž.Ilgauskas. Nuo 1996 metų jis nė karto neatstovavo Lietuvai! Priežasčių krepšininkas sugalvodavo įvairiausių - tai jis norįs pailsėti po įtempto klubinio sezono, tai žmona negaluoja, tai pažuvauti labai nori, tai jam spuogas išaugo, tai... Žodžiu, priežasčių sugalvoja daugybę, nors klubinėje komandoje žaidžia visada. Tačiau žiniasklaidoje nuolat skaitome liaupses šiam sportininkui: "Ž.Ilgauskas įmetė 2, 4, 6... taškus, atkovojo 2 ar 4 kamuolius, sėdėjo ant atsarginių suolelio ir t. t. ir t. t. Taip tarsi akcentuojamas sportininko meistriškumas. Tik ar toks meistriškumas neslepia dvasinio skurdo? Beje, ir man, ir daugeliui kitų sporto mėgėjų visai neįdomu, kiek jis surinko taškų, žaisdamas užsienio klube! Gyvenimo būdo žurnale pirmame viršelio puslapyje puikuojasi Ž.Ilgausko nuotrauka, dar dviejuose puslapiuose aprašoma įspūdinga jo buto prabanga. O aprašytose Ž.Ilgausko vestuvėse kokia prabanga! Kiek išleista milijonų! O vedybos kokios buvo! Kiek paklota milijonų!

Krepšinio žvaigždė D.Songaila Lietuvos rinktinę iškeitė į pramogas. Užuot atstovavęs Lietuvai pasaulio pirmenybėse, jis lošė kazino Las Vegase, žvejojo Kalifornijoje, Šiaurės Karolinoje, degustavo vyną, dalyvavo antilopių medžioklėje ir t. t. Šešis mėnesius D.Songaila atostogavo nuo vieno klubinio krepšinio sezono pabaigos iki kito pradžios, tačiau už Tėvynę sužaisti negalėjo ir nenorėjo! Tikriausiai dėl to, kad nesitikėjo didesnio piniginio atlygio. Gyvenimo būdo žurnalas trijuose puslapiuose spausdino D.Songailos nuotraukas, aprašinėjo pikantiškas turtuolio gyvenimo smulkmenas, tačiau tokio elgesio nepasmerkė!

Panašiai elgėsi ir "auksinis berniukas" Š.Jasikevičius. Nors apie jį antroje 2010 metų pusėje Lietuvos žiniasklaidoje buvo šimtai straipsnių ir straipsnelių, tačiau užteko užsienio klubui parodyti stambesnį banknotą, ir jis metė "Lietuvos ryto" komandą bei patraukė ieškoti riebesnio kąsnio į Turkiją.

Patriotizmas - ne įgimtas dalykas, jis išugdomas. Gaila, kad tautinės savimonės neišugdė šių ir kitų sportininkų tėvai. Jeigu šeimose jie būtų dažniau girdėję J.Zauerveino eilutes "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt...", jeigu poilsio valandomis namiškiai būtų daugiau kalbėję apie išskirtinius Lietuvos istorijos bruožus, apie nueito Tėvynės kelio tragizmą, apie tai, kad mylintis savo tautą žmogus savo likimą visada sieja su jos likimu, ko gero, viskas būtų buvę kitaip.

Gali atrodyti, kad mes nesuprantame žmonių, negerbiame jų laisvės pasirinkti. Tačiau kodėl mes turime suprasti ir atjausti žmones, kurie dėl storesnio pinigų kapšo faktiškai atsižada Tėvynės! E.Frommas rašė: "Pagrindinė žmogaus pareiga gyvenime yra sukurti save. Pats reikšmingiausias jo pastangų kūrinys yra jo paties asmenybė." Kokios "prabos" yra asmenybė, kuri spjauna į savo šalį? Reikia priminti sportininkams, kurie atsisako ginti Tėvynės garbę, šiuos Konfucijaus žodžius: "Pareiga - tai darymas to, kas būtina."

Santykis su Tėvyne, atsakomybės jausmas buvo itin akcentuojamas antikinėje Graikijoje. Čia į miesto reikalų tvarkymą buvo įtraukiami visi to miesto piliečiai. Tie, kurie nepareikšdavo savo nuomonės, pilietinės pozicijos, buvo išvejami iš miesto. Graikai samprotavo taip: tas žmogus, kuris nenori spręsti Tėvynės reikalų, kuris savo asmeninius interesus kelia aukščiau už visuomeninius, kuris rūpinasi tik savo gerove, yra savanaudis, o savanaudis, progai pasitaikius, visada išduos savo miestą, savo Tėvynę. Todėl ar reikia garbinti krepšininkus, aprašinėti kiekvieną jų gyvenimo smulkmeną, jeigu jie atsuko nugarą Tėvynei?

"Dulce et decorum est pro patria mori" (Malonu ir garbinga mirti dėl Tėvynės) - toks aforizmas mus pasiekė iš senovės laikų. Iš tikrųjų patriotizmas yra nuostabus jausmas, atėjęs iki mūsų laikų kartu su romėniškųjų dorybių - narsumo, pilietiškumo, altruizmo spindesiu. Ne ištikimybė valdžiai, valdovams, bet ištikimybė ir meilė Tėvynei tampa svarbiausiu tautiškumo jausmu. Šiemet visa Lietuva paminėjo Sausio 13-osios įvykių 20-metį. Žmonių susitelkimas, meilė Tėvynei padėjo įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę.

Baigiant šiuos apmąstymus, norisi priminti visiems šiuos Maironio žodžius:

Gražu už Tėvynę pavargti, kentėti;

Palaimintas darbas šalies prigimtos;

Laimingas, kuris pradedant aušrai tekėti

Su broliais į darbą kaip milžinas stos!

Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,

Sustoję į darbą už mylimą šalį,

Prikelkime Lietuvą mūsų!

 

Prof. habil. dr. KĘSTAS MIŠKINIS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"