TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuvių kalba kaip fronto linija

2016 05 21 6:00

Kodėl valstybė galėtų nenorėti stiprinti institucijos, sutvirtinančios mūsų kalbą? Kodėl turėtų atsisakyti išsaugoti klasikinį darinį, tiriantį archajiškąją lietuvių kalbą: nuosekliai, nuodugniai, strategiškai?

Pirmoji mintis, pirma reakcija, ta nuoširdžiausioji, – suglumimas: nežinau. Nežinia, neaišku, kodėl būtų galima šito nenorėti. Kur motyvai, kokie argumentai, ar iš viso gali tokių būti?

Kam būtų gera, kad Lietuvių kalbos instituto neliktų arba kad jis būtų susilpnintas iki niekinio? Ypač dabar, kada kaip tik, iš visų pusių pučiant naujovių vėjams, reikia nuolat mąstyti, kas dar darytina dėl kalbos išgyvenimo, stiprėjimo, taip pat reikalingumo ir naudingumo refleksijos (moksleiviai tvirtina, kartoja: mums nereikės, nebereikės). Taip, kalbos vaidmuo smarkiai kinta – visame pasaulyje. Taip, medijos, skaitmeninės technologijos, vaizdų komunikacija išstumia tradicinę kalbinę komunikaciją. Ir štai mums problemos, nemalonios akistatos – nuo elementaraus raštingumo katastrofiško prastėjimo iki mažos kalbos našlaitiškos savijautos virtualiame pasaulyje.

Tai juk pirmiausia nacionalinių kalbos institucijų, dėliojančių kalbos plėtros strategijas, rūpestis. Kad ir kaip keista, nuostabu, viena svarbiausiųjų mūsų nacionalinių kalbos institucijų pastaruoju metu priversta įrodinėti, kad yra vertinga ir reikalinga. Sako, dabar mūsų kalbai pats geriausias, palankiausias metas. O koks dabar metas Lietuvių kalbos institutui, patiriančiam įvairių politinių ir – vis labiau – geopolitinių vėjų žvarbą?

O jis dirba visokius, daugiausia – tylius, sunkius, fundamentalius darbus. Būtent – pamatinius, jau tiek dešimtmečių. Instituto sukaupti, saugomi, tvarkomi, tiriami ištekliai – didysis mūsų turtas, kad ir kaip banalu tai kartoti. Lietuvių kalbos žodynas. Tarmės. Vardynai. Bendrinės kalbos tyrimai visais lygmenimis. Galima sakyti – klasika, klasikinė sistema, visuma. Nusistovėjusi, bet nesustojanti: tebekaupiama, skaitmeninama, viešinama. Lietuvių kalbos duomenų bazė milžiniška, jokia kita mokslo institucija Lietuvoje tokios nei turi, nei turės.

Pavyzdžiui, vienas naujausių instituto leidinių – Janinos Švambarytės-Valužienės „Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksika. Žodynas“. Skamba specifiškai, šimtai, išgirdę tokį pavadinimą, pūs akis ar mos ranka. O žodynas – ne vien žodžiai. Kiekvienas žodis turi savo visą didžiulį semantinį krūvį. Kontekstą: istorinį, socialinį, kultūrinį. Visa tai galima iškonstruoti ir pamatyti – kaip viskas susiurbta, kiek daug sutalpinta ir kaip tai unikalu. Va dabar pūskime akis ir suplokime rankomis: ten telpame ir mes – vakarykščiai, taip pat ir šiandieniai. Štai kas yra instituto darbai iš pirmo žvilgsnio keistais pavadinimais.

Mūsų kalba daug kuo unikali, bet Lietuvių kalbos institutas, kaip nacionalinė kalbos institucija, nėra kokia balta varna, pasaulinė išskirtinybė. Juk taip dirbama daugybėje šalių. Vienas pavyzdys iš Europos – Vokiečių kalbos institutas Mannheime. Tokia pati klasikinė struktūra: gramatiniai tyrimai, žodynas, bendrinė kalba... Poreikio tirti ir taip stiprinti kalbą suvokimas.

Pavyzdys iš Azijos – Japonų kalbos institutas. Tokia pati klasikinė struktūra, panašūs fundamentiniai tyrimai.

O jeigu oponentai rengiasi pateikti Latvijos pavyzdį: Latvių kalbos instituto prijungimas prie Latvijos universiteto, tai jis byloja tik apie tokio sumanymo žalą. Tai liūdnoji Latvija, pralaimėjimas. Latvijoje, alinamoje nuožmesnės rusifikacijos nei pas mus, lingvistai visada buvo nuolatinės gynybinės parengties, išeikvojo jėgas vien tik gynybai ir nebeatsilaikė. O ką dabar – latvistika dar susilpnėjo. Dialektologų gal tik vienetai belikę... Vieni kalbininkai dirba Helsinkio universitete, kiti – Kopenhagos...

Pasigirsta ir pas mus sujungimų/prijungimų projektuotojų blefo. Lietuvių kalbos institutas plius Vilniaus universitetas arba keturių humanitarinių institutų sulydymas į vieną kažką-nežinia-ką. Jungia, šlieja, fantazuoja. Vienos aferos – su aukštosiomis mokyklomis – neišdegė, užsimojo dar globaliau. Kodėl? Dėl keksiuko? Nerealizuotų napoleoniškų ambicijų? Gražutė schema dėl šventojo milijono?

Laikas pateikti pavyzdį iš Amerikos. Regis, ką jau ten stiprinti ir ginti – anglų kalbą?! Ji ir taip įsitvirtinusi pasaulyje. Bet yra, yra ir JAV Valstybinės kalbos institutas. Ne bet kur, prie Gynybos departamento. Kas jau kas, o mes turėtume suprasti, kad kalba yra ir nacionalinio saugumo sritis. Kalba – tai fronto linija. Mūsų didysis atidusis kaimynas šalia visų kitų interesų Lietuvoje turi ir geolingvistinių. Nežinojote? Tam kaimynui stiprus, solidus, savarankiškas nacionalinis darinys (Lietuvių kalbos institutas) – kaip rakštis vienoj vietoj.

O jei patys atsisakom instrumento savo konstitucinei vertybei – kalbai – sutvirtinti? Po to norėsim, kad ji skleistųsi, klestėtų, būtų pajėgi, kūrybinga, vertinga ateičiai, taigi mums visiems?

Geriausia dovana – turinti realią naudą – liūdnėjančiai Lietuvai artėjančio šimtmečio proga galėtų būti nacionalinės institucijos statusas Lietuvių kalbos institutui. Sutinku, visų pirma tai simbolinė reikšmė. Bet už jos – didžiulė konkretybė. Mes. Mes vis dar esam.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"