TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuvių vieta liberalizuotoje istorijoje

2013 05 03 6:00

Profesorius Egidijus Aleksandravičius savo straipsnį "Apleistas daržas" (Bernardinai.lt) pradeda svarstymais, kodėl "iškilus Lietuvos tautinių mažumų politikos ydoms ir galingiems kaimynams lenkams mus remiant prie sienos dėl saviškių mažumos teisų, baltarusiai... liko lyg koks apleistas daržas, likimo valiai paliktas Vilniaus krašte".

Autorius pažymi, kad lenkų klausimas lietuviams užstojo baltarusių kultūros lūkesčius, tarytum "lenkiškų vardų ir pavardžių rašyba ar dvikalbiai vietovardžių ir įstaigų užrašai vienodai atlieptų visų tautinių mažumų interesus".

Priekaištas labai teisingas. Lenkai tikrai nėra vienintelė tautinė bendruomenė Lietuvoje. Valdžia visą dėmesį nukreipė į jų keliamą triukšmą ir pamiršo kitas tautines bendruomenes bei mažumas. Todėl reikėtų padėkoti profesoriui, kad jis priminė orientyrus pametusiai valdžiai: ne Europos Sąjunga (ES) ar kokia kita sąjunga, o būtent Lietuva yra atsakinga ne tik už lenkų, bet ir už baltarusių mažumos kultūros likimą.

Tačiau į valdžios ir visos lietuvių tautos sąžinę grakščiai pasibeldęs E.Aleksandravičius nesusilaikė nepasėjęs į Lietuvos istorijos ir lietuvių tautos istorinės atminties lauką saujos piktžolių. Belieka spėlioti, kodėl istorikas profesionalas savaip pateikia kai kuriuos mūsų istorijos puslapius ir plėtoja mitus, iškreipiančius jos realų vaizdinį. Gal žengti tokį žingsnį jį paskatino įsipareigojimas liberaliajai demokratijai? Bet juk toli gražu ne visi lietuviai, ne visi ES piliečiai ją išpažįsta, o puoselėja krikščioniškas ar socialdemokratines vertybes, aukštinančias bendruomeniškumą.

Baltarusius E.Aleksandravičius vadina "senaisiais mūsų žemės autochtonais". Regis, į mokslinę apyvartą jis norėtų įdiegti autochtonų skirstymą į senuosius ir naujuosius. Tačiau naujieji autochtonai būtų toks pat semantinis nesusipratimas, įmanomas nebent kaip metafora, kaip sąvoka "naujieji senbuviai".

Įvairūs žodynai nurodo, jog autochtonais vadinami čiabuviai, senbuviai, senieji, pirmykščiai tam tikros teritorijos, šalies gyventojai. Autoritetingiausi Lietuvos ir užsienio archeologai, etnologai, lingvistai, antropologai yra nustatę, kad lietuvių gentims asimiliavus kitas dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusias giminiškas baltų gentis (kuršius, sėlius ir kt.) lietuviai liko vieninteliai seniausių baltiškų tradicijų tęsėjai šioje žemėje, tikrieji senbuviai. Į jų žemes tik gerokai vėliau pradėjo skverbtis kviesti ar nekviesti ateiviai. Todėl kalbos apie dar kažin kokius autochtonus Lietuvoje yra vertintinos arba kaip pastangos liberalizuoti Lietuvos istoriją, t. y. vaizduoti ją ne tautos, o atskirų individų veiklos produktu, arba kaip sąmoninga provokacija, tarnaujanti saujelei politikų.

Rašytinė istorija, ypač ta, kuri susijusi su baltų ar slavų gentimis ir kuria paprastai disponuoja istorikai, nesidomintys kitų istorinių disciplinų (istorinės kalbotyros, archeologijos ir pan.) tyrimų rezultatais, siekia tikrai nesenus laikus. Gal todėl kartais viduramžių ar naujųjų laikų istorija apsiribojančių istorikų svarstymai neužgriebia gilesnių klodų. Bet jie neturi teisės primesti savo istorijos matymo giliau užgriebiantiems specialistams ir tiesos ieškančiai visuomenei.

Ne paslaptis, kad kai kurie baltarusių istorikai, nacionalistiškai nusiteikusi inteligentija ieško savo tautinės tapatybės šaknų ir randa jų Lietuvos politinėje ar net etninėje baltų istorijoje, mėgina "pasisavinti" Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją su dalimi etninių lietuvių žemių ir sostine Vilniumi.

Dauguma baltų ir slavų genčių bei kalbų kilmės tyrinėtojų pripažįsta, kad baltarusių etnosas galėjo susiformuoti, kai dalis rytų slavų genčių asimiliavo Baltarusijos teritorijoje iki slavų invazijos gyvenusias (autochtonines!) baltų gentis. Tačiau baltiškų genų pėdsakai modernioje baltarusių tautoje iki šiol nesuteikė baltarusiams mokslinio ir teisinio pagrindo pasisavinti šio lietuvių genčių sukurto politinio darinio istoriją in corpore bei skelbtis esant tikraisiais litvinais. Bet jei liberalių Lietuvos istorikų pastangomis bus įtvirtinta nuostata, kad dabartinėje Lietuvoje baltarusiai, kaip ir lietuviai, yra senieji šių žemių autochtonai, kas sutrukdys Baltarusijos nacionalistams "privatizuoti" ir mūsų istoriją? Nebent Aleksandras Lukašenka, kuris nesižavi nei baltarusių kalba, nei baltarusišku nacionalizmu, kuriuo siekiama susitapatinti su LDK.

"Išplauti" lietuvius iš Lietuvos istorijos, apgyvendinant Lietuvos žemes pulkais nelietuviškos kilmės autochtonų, - ne vienintelė liberalų vinis, kalama į lietuvių sąmonę. Jau ne pirmus metus politologai ir liberalios orientacijos istorikai kuria mitą apie kone tobulo tolerantiškumo valstybę - LDK, kurią nebeaišku kas ir kūrė: lietuviai ar gudai-baltarusiai su lenkais. Tačiau žinoma(?), kad toje valstybėje neva visai neblogai jautėsi tiek įvairios religinės, tiek tautinės bendruomenės. Bet ar tikrai visos bendruomenės?

Jei atidžiau skaitytume LDK istoriją, paaiškėtų išimtis - lietuvių tauta! Spręskite patys. Kieno religija buvo persekiojama ir naikinama LDK? Senoji baltų, lietuvių! Kokiai kalbai buvo suteiktos vadinamosios valstybinės kalbos teisės? Kokia kalba vyko valstybės raštvedyba? Lotynų, vėliau - senąja baltarusių kalba, kurią galiausiai pakeitė lenkų kalba. Kur įsteigė universitetą didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila, tapęs dar ir Lenkijos karaliumi? Krokuvoje, t. y. Lenkijoje. O kur Lietuvos universitetai?

Ar tie didingi, tolerantiški kunigaikščiai įkūrė bent vieną lietuvišką mokyklą Lietuvoje? Deja! Iš tautos, kurios vardu vadinama valstybė, buvo atimta teisė į savitą lietuvišką kultūrą ir viešą jos raišką. Lietuviai turėjo tik vieną teisę: lieti savo kraują per karus ir prakaitą laukuose valdovų garbei bei savo pražūčiai.

Dabar prisiminkime, kur buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga? "Tolerantiško" LDK glėbio išvengusioje Mažojoje Lietuvoje! Kur parašyta pirmoji lietuvių kalbos gramatika? Taip pat Mažojoje Lietuvoje. Kur sukurtas pirmas grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, garsusis epas "Metai"? Deja, ne Didžiojoje, o Mažojoje Lietuvoje.

Ir štai šiandien LDK kai kurie lietuvių politikai ir net istorikai bruka mums kaip sektiną pavyzdį ateičiai. Beje, jei turėsime galvoje švietimą, jau daug ir nuveikta: savų, o ne svetimų politikų pastangomis tampame mažaraščių, mažiausiai skaitančių emigrantų tauta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"