Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Lietuvos federacija

 
2017 03 31 6:00

Esame pratę galvoti apie federacijas kaip apie teritorinius darinius – valstybes, kurių regionuose sukurta organizuota valdžia. 

Jai tam tikrose srityse suteikta visiška autonomija formuoti politiką, nustatyti mokesčius, teikti viešąsias paslaugas.

Tokiose šalyse centrinė valdžia neturi jokių teisėtų galimybių priversti federalinį regioną elgtis kaip nors kitaip, nei nusprendžia paties regiono valdžia. Pagal tokį apibrėžimą visai šalia, Rytuose, galime matyti valstybę, kuri save vadina federacija, bet tokia nėra. Tačiau ar įmanoma valstybė, kuri save vadina unitarine, bet faktiškai pagal valdžios institucijų veiklą ir pasekmes yra būtent federacija?

Visos pokomunistinės Europos Sąjungos (ES) šalys save vadina unitarinėmis respublikomis. Lietuva irgi. Bet visos jos turi silpnas institucijas. Žinoma, yra šalių kuriose vyksta didelių pokyčių, – Lenkija ir Vengrija. Ten dedama daug pastangų reorganizuoti valstybės institucinę sandarą. Tačiau vienos institucijos stiprinamos kitų sąskaita.

Administracinės institucijos stiprėja tik todėl, kad silpnėja demokratinės. Visame regione nerasime pavyzdžių, kai ir administravimas geras, ir demokratija stipri. Ko gero, Estija, Čekija ir Slovėnija turi stipriausias institucijas, bet net ir šiose šalyse esama problemų, kurios retos Čekijoje bei Slovėnijoje, ir netrūksta korupcijos skandalų, kaip Lietuvoje.

Be to, esame platesnio proceso – to, ką Harvardo universiteto istorijos profesorius Niallas Fergusonas yra pavadinęs didžiąja (Vakarų) degeneracija, dalyviai. Šis procesas pasižymi menkstančiu valdžios gebėjimu tesėti pažadus ir didėjančiu visuomenės nepasitikėjimu ja. To pasekmės – „Brexit“, Donaldo Trumpo populizmas arba „Front National“ ir panašių organizacijų nacionalizmo politinės įtakos stiprėjimas. Jeilio universiteto istorijos profesorius Timothy Snyderis šį procesą vadina politikos „ukrainizacija“, kai kalba apie korupcijos spąstus.

Nors visuomenė tikisi, kad nauja valdžia kovos su korupcija, norintieji patekti į valdžią turi užsitikrinti šalies oligarchų, stambiojo verslo ar įtakingo užsienio patrono paramą. Ir tokia parama kovotoją su korupcija neišvengiamai paverčia korupcinės mašinos dalimi.

Galbūt gyvename federacijoje, tiesiog ji yra ne teritorinė, o funkcinė – kiekvienas gina savo daržą.

Šiems procesams privalome priešintis, nes mums jie gali baigtis liūdnai. Nei imperialistinėje, nei nacionalistinėje Europoje Lietuvai vietos nėra – to daug kartų mus itin skaudžiai pamokė istorija.

Bet ką galime padaryti? Pirmiausia – sustiprinti tiek demokratines, tiek administracines institucijas. Turėtume įvertinti, ar nesame federacija, patys to nesuprasdami. Galbūt Lietuvai trūksta ne idėjų, o gebėjimo susivienyti siekiant jas įgyvendinti? Bet kalbos apie vienybę beprasmės, jei jos tampa moralizavimu. Vienybės siekimas niurzgant, jog visi „prie valdžios ir turtų“ yra savanaudžiai, padės tiek pat, kiek moralas rūkančiam paaugliui, kad po 30 metų jis susirgs vėžiu. Turime galvoti apie tai, kaip pasiekti, kad bendras veikimas būtų paprastas, patogus ir naudingas.

Lietuvoje yra trys demokratijai būtinos valdžios šakos – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismų. Bet įstatymų leidžiamojoje – Seime – dėl rinkimų modelio ypatybių niekada nebūna vienos partijos daugumos, gyvename amžinų koalicijos partnerių derybų realybėje. Vykdomoji valdžia – dvinarė. Viena institucija – prezidentas – neturi daug svertų veikti tiesiogiai, bet yra itin įtakinga. Prezidentas yra tautos renkamas politikas, kuris visada gauna daugiau piliečių balsų nei bet kuris Seimo ar Vyriausybės narys. Prezidento žodis lengvai žlugdo politines karjeras, tad išmintingi politikai įsiklauso į valstybės vadovo nuomonę.

Kita vykdomosios valdžios institucija – Vyriausybė – turi tūkstančius pavaldžių tarnautojų, ir būtent iš jos dažniausiai tikimės veiksmų, pokyčių ir rezultatų. Bet tūkstantinei administracijai vadovauja ne Vyriausybė. Tai ministrai vadovauja administracijos dalims. Lietuvoje ministrai už savo veiklos sritį atsiskaito tiesiogiai Seimui. Tad jei ministrui atrodo, kad premjero norai nepatiks Seimui ar paties ministro partijai, niekas jo neprivers paklusti premjerui, jau nekalbant apie kitą ministrą. Tai itin vaizdžiai parodė tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus ir vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio konfliktas „Snoro“ bankroto metu 2013-aisiais.

Seimas per visus atkurtos nepriklausomybės metus nėra priėmęs teisės aktų, kurie įgalintų Vyriausybę siekti pokyčių, stiprinti visuomenės pasitikėjimą. Neturime tokių bazinių teisės aktų, kurie yra savaime suprantami daugelyje ES šalių, – bendro tarnautojų etikos ir asmenų aptarnavimo reglamentavimo, administracinio proceso reglamentavimo, regionų valdymo reglamentavimo. Tai reiškia, kad viešojo valdymo praktiką nustato ne Vyriausybė ar Seimas, o... teismai.

Kažkas vyksta tik tada, kai kyla administraciniai ginčai, o dėl jų teismuose priimti sprendimai tampa administracinio elgesio kanonais. Turbūt nereikia aiškinti, kad teismai nesvarsto, kaip vienas ar kitas institucijų ar pareigūnų tarpusavio konflikto sprendimas prisideda ar neprisideda prie kovos su emigracija.

Visa tai reiškia, kad ministerijos dešimtmečius sprendžia problemas pagal „gaisrų gesinimo“ principą, o mūsų administracinė sistema darosi vis komplikuotesnė ir niekam nebesuprantama. Šalys, sėkmingai įveikusios skurdo, emigracijos ar nelygybės iššūkius, pirmiausia privalo turėti išvien veikti galinčias institucijas. Lietuvoje šios būtinos sąlygos niekaip negalime patenkinti.

Jei norite ką nors pakeisti, jums reikia gauti daugybės itin aukštų pareigūnų paramą. Be to, dar turite būti pasirengę teismų maratonui. Kiek energijos, laiko ir pinigų tam reikia? O jei norite bet kokį pokytį sustabdyti, jums tereikia vieno svarbaus asmens paramos. Tad ką gali stebinti valdymo pokyčių trūkumas?

Greičiausiai mūsų komplikuota santvarka XX amžiaus 10 dešimtmetyje išgelbėjo mus nuo šiuolaikinės Baltarusijos ar Ukrainos likimo, bet ar negali būti taip, kad dabar ši santvarka neleidžia mums sėkmingai spręsti emigracijos ir ekonomikos problemų?

Ir galbūt visiškai nesvarbu, kas yra premjeras bei prezidentas ir ką jie šiandien pasakė? Galbūt gyvename federacijoje, tiesiog ji yra ne teritorinė, o funkcinė – kiekvienas gina savo daržą. Ir galbūt ne iš piktos valios, galbūt taip tiesiog paprasčiau?

Mantas Bileišis yra MRU viešojo administravimo mokslininkas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"