TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuvos futbolas: su pretenzijomis ir be tikslų

2013 06 13 6:00

Yra toks anekdotas: futbolas gimė Anglijoje, užaugo Brazilijoje, o mirė Lietuvoje. Tiesa, jis dar nemirė Lietuvoje, bet jau kurį laiką merdi.

Stebuklo neįvyko. Lietuvos rinktinė pralaimėjo Graikijai, tad kitų metų pasaulio čempionatą Brazilijoje tradiciškai stebėsime per televizorių. Ar galėjo būti kitaip? Žinant futbolo vadovybės požiūrį ir rinktinės galimybes - vargu.

Nenoriu teigti, kad pralaimėjimas graikams yra tragedija. Jis veikiau atspindi niūrią šalies futbolo padėtį. Mūsų futbolo visuomenei jau tapo įprasta varžovus laikyti favoritais, skaičiuoti jų reitingus ar vardyti klubus, kuriuose žaidžia tie futbolininkai. O jei dar į Europos ar pasaulio čempionatą yra patekę... Daug šnekėti mėgstantis treneris Csaba Laszlo retsykiais pažeria skambių frazių apie būtinybę kautis dėl pergalių, tačiau kartais pasiklysta savo postringavimuose. Tai prieš rungtynes Slovakijoje jis sako, kad tenkintų lygiosios, tai prieš dvikovą su stipresne Graikijos rinktine kalba apie pergalę. O pralaimėjus pasiteisinimų - nors vežimu vežk.

Mūsų ausys jau priprato prie klasikinių aiškinimų, kad futbolą šiais laikais moka žaisti visi. Tik ne mes. Galima kalbėti apie neefektyvią, dar sovietmečio futbolo filosofija besiremiančių trenerių darbo programą rengiant jaunuosius talentus, bet ne ką mažesnę įtaką daro ir mentalitetas bei išankstinis nusistatymas. Kad ir su kuo burtai lemtų žaisti atrankos varžybose, visuomet minime tik galimybę pakovoti dėl antrosios vietos.

Kai kurie ankstesni rinktinės treneriai prieš rungtynes su tariamai stipresniais varžovais be jokios gėdos aiškindavo, jog taškas būtų puikus rezultatas. Dabartinis strategas C.Laszlo pasižymi ypatingu gebėjimu tą pačią karčią tiesos piliulę vynioti į blizgantį popierėlį. Tačiau vis dažniau išlenda ir jo mentaliteto spragos, nes kalbos apie didelius tikslus paprastai apsiriboja tariamąja nuosaka.

Vengrą galėtume laikyti nepamainomu optimistu, kuris visuomet įžvelgia pozityvių dalykų. Bet ne visiems žaidėjams tai patinka. Kai po lygiųjų Vilniuje su slovakais treneris džiaugėsi rezultatu, Deividas Šemberas užkulisiuose siuto, kad nepavyko išplėšti pergalės. Po pralaimėjimo graikams C.Laszlo pasidžiaugė, jog retkarčiais pavykdavo perimti iniciatyvą, valdyti kamuolį. Tuo metu Mariaus Stankevičiaus veidą puošė karti šypsena ir atodūsis, kad kelių sėkmingų žaidimo epizodų nepakanka.

Artėjant 2016-ųjų Europos čempionato atrankos kampanijai C.Laszlo toliau kuria šviesius planus, tuo pat metu nejučia užprogramuodamas žaidėjų smegenis nesėkmei šiose atrankos ciklo varžybose. Ir ne tik jis.

Lietuvos futbolo federacijos (LFF ) prezidentas Julius Kvedaras dar rudenį, kai visa kova buvo prieš akis, drėbtelėjo: pamirškite bosnius, graikus ir slovakus - jie mums per toli. Kai toks vadovų požiūris, nelengva ir iš žaidėjų reikalauti, kad aikštėje draskytųsi dėl pergalės. Juk jeigu darbdavys nereikalaus iš jūsų viršyti lūkesčių, tikriausiai to ir nedarysite.

Beje, apie požiūrį. Prieš rungtynes su Graikijos rinktine LFF apdovanojo nusipelniusį trenerį Gintautą Buzą ir praėjusių metų geriausią Lietuvos futbolininką Žydrūną Karčemarską. Tuo pagarba ir baigėsi: LFF vadovai sugrįžo į VIP ložę, o pagerbtieji taip ir liko stebėti rungtynių ant tribūnos laiptelių. Tiesa, jei įdomu, Ž.Karčemarskas dovanų gavo televizorių. "Kam jis jam?" - paklausė vienas kolega. Aš irgi iki šiol nerandu atsakymo. Jei dabar būtų 1990-ieji, kolega tikriausiai kitaip paklaustų: "Ar televizorius spalvoto vaizdo?"

Bosniai, graikai ir slovakai... Kur jie buvo prieš pusantro dešimtmečio? Ne aukščiau negu mes. Vilniuje graikus esame įveikę 2:1, bosnius sumušę 4:2. Armėnų, latvių ir albanų, kurie per draugiškas rungtynėse dabar mums įmuša po 4-5 įvarčius, nelaikėme rimtais varžovais.

Jūs teisus, prezidente. Bosniai, graikai ir slovakai mums jau per toli. Nes kadaise pasukome skirtingomis kryptimis. Tačiau norėtųsi, kad vyrai ryžtingiau kovotų ir su tokiais varžovais, o nesišypsotų prieš kameras sakydami, kad treneris gyrė už tai, jog pavyko palaikyti kamuolį. Ir kad futbolo vadovai juos padrąsintų, motyvuotų ne tuščiais ironiškais pažadais duoti 10 mln. dolerių, jei patektų į pasaulio čempionatą. Dar norėtųsi, kad federacijos klerkai kaskart nekvailintų žmonių ir savo darbo broko neretušuotų pažadais: per kitą atrankos ciklą tai jau duosime!..

Lietuvos futbolo vaizdas nesikeičia jau daugiau kaip dešimtmetį. Rinktinė per vieną atrankos ciklą sužaidžia 1-2 geras rungtynes, ir tuo viskas baigiasi. Nesikeičia ir viršūnėlės, aplinkui matančios tik priešus, ir manančios, kad viena jų priedermių - mokyti gerų manierų "priešiškai nusiteikusius" žurnalistus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"