Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Lietuvos gynybai skiriami pinigai kaitina godžių politikų vaizduotę

 
2017 02 26 18:00

Krašto apsaugos biudžetui sparčiai artėjant prie milijardo eurų, reikalingas įstatymas, aiškiai apibrėžiantis, kad šie pinigai gali būti naudojami tik kariuomenės reikmėms, mat lygia greta stiprėja politikų ir verslininkų noras bent dalį šių pinigų nukreipti savo reikmėms.

Antradienį kova prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę pagarsėjęs socialdemokratas Artūras Skardžius Seime gundė jaunąjį sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, kad šis paprašytų premjerą perskirstyti krašto apsaugos lėšas, dalį jų skiriant moksleivių sveikatingumo ugdymui.

Iš pirmo žvilgsnio A. Skardžiaus pasiūlymas tarsi visai geras – baigę mokyklą jaunuoliai bus šaukiami į kariuomenę, o šioji suinteresuota gera šauktinių sveikata. A. Veryga irgi pritarė, kad mintis gera, tad aptartina su Ministrų kabineto nariais.

Bet jeigu žiūrime į esmę, tai A. Skardžius tiesiog pasiūlė už krašto apsaugos pinigus įrenginėti prie mokyklų žaidimų aikšteles. Tai yra, leisti pinigus statyboms, o jau kas kas, bet socialdemokratai dar nuo Algirdo Brazausko laikų puikiai išmokę per statybas įsisavinti pinigus. Greta A. Skardžiaus sėdėjęs kitas žymus socialdemokratas Juozas Olekas, būdamas krašto apsaugos ministru pagal išgales kenkęs Lietuvos kariuomenės pajėgumų išsaugojimui ir atkūrimui, klausydamasis šitų kalbų tik pritariamai kinkavo galva. Juk 2012-ųjų rudenį antrą kartą tapęs Krašto apsaugos ministerijos (KAM) vadovu pačioje veiklos pradžioje pasiuntė pavaldiniams žinią, kad nuo šiol paraiškas statyboms, renovacijos ir remontams galima rengti nesikuklinant. Ir tik Rusijos agresija Ukrainoje bei griežta prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija nubraukė šiuos planus.

Nuo tokių pinigų per įvairius gerų vyrų projektėlius pasukus į šoną net ne politinio nuovagio klasika tapusius „5 procentus“, bet kuklius 1–2 procentukus, sumos susidaro visai ne vaikiškos.

Socialdemokratų norai suprantami – per dvejus metus kone dvigubai – nuo 425 mln. eurų iki 724 mln. eurų milijonų išaugusios lėšos krašto apsaugai tiesiog kaitina vaizduotę. O kai pagalvoja, kad tai dar ne viskas ir per artimiausius pora metų, kaip planuojama, gynybos finansavimas išaugs kažkur iki 770 mln. eurų, o jeigu politikai susitars (politinės valios tam, regis, yra), jog iki 2020 metų krašto apsaugos finansavimas augs iki 2,5 proc. nuo bendro vidaus produkto, tai vienas milijardas eurų gynybai atrodo visai realia suma. Nuo tokių pinigų per įvairius gerų vyrų projektėlius pasukus į šoną net ne politinio nuovagio klasika tapusius „5 procentus“, bet kuklius 1–2 procentukus, sumos susidaro visai ne vaikiškos. Jei praleisti tokią galimybę, tai kam tuomet eita į valdačiąją koaliciją?

Būdai paimti pinigus iš karšto apsaugos yra keli.

Vienas – kuomet neva kariuomenės poreikiais prisidengus iš KAM biudžeto finansuojami su kariuomenės stiprinimu visiškai nesusiję dalykai. Tai gali būti jau minėtoji A. Skardžiaus idėja už kariams skirtus pinigus rengti vaikų žaidimo aikštelių statybas, arba negerais ministro J. Oleko vadovavimo KAM laikais plačiai praktikuotos įvairios kultūrinės ar „ryšių su visuomene“ programos.

Siauruose sluoksniuose plačiai žinomas 2016 metų gegužės 23-iosios ministro įsakymas „Dėl asociacijų ir viešųjų įstaigų veiklos programų finansavimo“ 40 programų paskirstė virš 306 tūkst. eurų. Pradedant 700 eurų Ylakių seniūnijos dailės stovyklai „Nupiešiu Lietuvą medaus ir gintaro spalva“, baigiant 89 tūkst. eurų tūkstančiais Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimui.

Likusieji 286 tūkst. eurų išleisti paminklų statyboms, partizanų ir karių atminimo renginiams, kapų tvarkymui, filmų, muzikos įrašų gamybai.

Peržiūrėjus visas programas tik keturios jų yra tiesiogiai susijusios su karių, jų šeimų laisvalaikiu ar į atsargą išleidžiamų karių profesiniu perorientavimu. Tam skirta 20 235 eurai. Likusieji 286 tūkst. eurų išleisti paminklų statyboms, partizanų ir karių atminimo renginiams, kapų tvarkymui, filmų, muzikos įrašų gamybai, fotografijos parodomos, sporto varžyboms, turizmui ir kitiems, be abejo, svarbiems dalykams, kurie, vienok, turėtų būti finansuojami ne iš krašto apsaugos, bet iš kultūros, švietimo, sporto, nacionalinio transliuotojo bei kitų profilinių biudžetų.

Neabejoju, kad tiek eksministras J. Olekas, tiek pinigų gavėjai pasakytų, jog tie 300 tūkst. eurų yra menka suma, lyginant su kažkur 574 mln. eurų biudžetu 2016 metais.

Ir būtų neteisūs. Paskaičiuokime:

Už 300 tūkst. eurų galima būtų nupirkti automatinių šautuvų mažiausiai trims savanorių kuopoms. Arba nupirkti 3000 labai kokybiškų balistinių apsauginių akinių, arba 5000–10000 taktinių pirštinių (kiekis priklausytų nuo apsaugos laipsnio). Už tokią sumą būtų galima įsigyti kariuomenei ar savanorių pajėgoms apie 2000 akinių ir pirštinių komplektų arba 1500 šalmų, arba maždaug 100 gerų šarvinių liemenių.

Tuo tarpu ministro J. Oleko ministerijoje šie pinigai buvo išleisti ne kariams, jų mokymui, aprangai ir ginkluotei, bet jaunimo vakaruškoms ar paminklinių akmenų statymui. Tokia praktika yra perdėm ydinga, neatsakinga ir švaistūniška. Net vienas eurocentas, tiesioginės Rusijos agresijos akivaizdoje išleistas ne šoviniui nupirkti, bet pieštukui dailės stovykloje, yra nusikalstamas kariuomenės biudžeto lėšų švaistymas.

Kitas būdas – kuomet įsigijimai kariuomenei daromi atsižvelgiant į verslo ar su juo susijusių politikų, o ne karių reikalavimus.

Kaimyninėje Lenkijoje turime puikų pavyzdį, kaip nereikia organizuoti ginkluotės pirkimų ir kaip gražios patriotiškos kalbos apie „tautinės pramonės rėmimą“ virsta visus aplinkinius juokinančiu pasityčiojimu iš savos kariuomenės.

Lietuvos kariai irgi galėtų pasakyti ne vieną įmantrų keiksmažodį apie lietuviškas radijo stoteles, per kurias neišeina susikalbėti, lietuviškus batus, kurių neįmanoma nešioti.

Iš sovietmečio paveldėta, technologiškai atsilikusi, bet gausi, daug žmonių įdarbinanti ir stipriu politiniu lobizmu pasižyminti Lenkijos gynybos pramonė sėkmingai žlugdė ar žlugdo kariuomenės modernizacijos programas. Po du dešimtmečius (!) trukusių nesėkmingų bandymų su užsienio partnerių pagalba sukurti „lenkišką“ savaeigę artileriją, pagaliau apsispręsta britų bokštą su vokiška patranka uždėti ant korėjietiškos važiuoklės. O kol kas Lenkijos kariuomenė naudoja fiziškai ir moraliai pasenusias sovietines haubicas. Lenkijai gyvybiškai reikalingų ilgo ir vidurinio nuotolio priešlėktuvinių raketų sistemų konkursai vis žlunga dėl kategoriško lenkų verslininkų reikalavimo sistemas „polonizuoti“, maksimalų kiekį gynybai skirtų pinigų nukreipiant saviškių verslui remti. Pėstininkų kovos mašina pasirinkta ta, kurios gamybą Suomijos įmonė pažadėjo organizuoti Lenkijoje, o gausiausios Europoje tankų pajėgos nėra visavertės, nes jų modernizaciją ketinama patikėti ne gamintojams vokiečiams, bet lenkų įmonėms, neturinčioms reikiamos patirties.

Lietuvos kariai irgi galėtų pasakyti ne vieną įmantrų keiksmažodį apie lietuviškas radijo stoteles, per kurias neišeina susikalbėti, lietuviškus batus, kurių neįmanoma nešioti ar lietuviškas uniformas, kurias dėvėdami netrunka virsti apskurėliais.

Nors žinoma, yra ir Lietuvoje sukurtų kariškos paskirties gaminių, kuriais kariai visiškai patenkinti. Tiesiog kariškių reikalavimai ginkluotės ir kitokios įrangos įsigijimo metu turi turėti absoliutų prioritetą prieš verslininkų siūlymus ir politikų norus, o įvairių esamų ar buvusių veikėjų asociacijos prie kariuomenės kontraktų sąlygų formulavimo neturėtų būti prileidžiamos per šūvį. Geriausiai haubicos.

Tam, kad augančios gynybos biudžeto lėšos būtų naudojamos išskirtinai tik kariuomenės pajėgumų stiprinimui ir karių bei jų šeimų reikmėms, dabartinio partijų susitarimo dėl bendro kariuomenės finansavimo dydžio nepakanka. Deja, bet Lietuvos (ir ne tik Lietuvos, bet ir daugumos NATO valstybių) patirtis rodo, kad norinčių pasišildyti rankas karių kišenėse visada yra.

Kitaip gerais norais nugrįsime keliuką į kokio nors politiko dvarelį buvusiame kariuomenės poligone.

Tad geriausiai būtų priimti atskirą įstatymą, numatantį labai aiškias pinigų Lietuvos gynybai panaudojimo taisykles. Tiek bendrąją proporciją, kuri dalis biudžeto turi būti skiriama ginkluotės įsigijimams, kuri – personalo išlaikymui (kad nebūtų, kaip Italijoje, kur kone visus pinigus atlyginimams išleidžia), tiek aiškiai įvardijant, kas tai yra kariuomenės pajėgumų vystymas ir nustatant, kad bet kokia kitokia, tegu su kariuomene formaliai ir susijusi veikla (kaip pavyzdys – kariuomenės orkestro koncertai, patriotiniai filmai ar televizijos laidos ir pan.) negali būti apmokama iš gynybai skirtų pinigų. Numatant, kad įstatymas gali būti peržiūrimas ir tikslinamas ne anksčiau, nei po 5 (ar 10) metų ir jokiais būdais ne laisvinant apribojimus pinigų panaudojimui.

Nes kitaip gerais norais nugrįsime keliuką į kokio nors politiko dvarelį buvusiame kariuomenės poligone.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"