TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Lietuvos likimas - Belgijos, ne Gruzijos

2009 01 06 0:00

Rusijos ir Gruzijos konfliktas bei kovinga Kremliaus laikysena skatina kai kuriuos žmones klausti, ar Lietuvai gresia Gruzijos likimas?

Nuogąstaujama, kad net NATO narystė gali neapsaugoti Lietuvos. Esą mažos šalys yra ne tik paliktos likimo valiai, bet ir išnaudojamos savų interesų siekiančių didelių kaimynų. Prisimenama skaudi tautos praeitis, ilgi okupacijos metai ir tai, kad Lietuva buvo palikta "vienų viena."

Tačiau istorijos pamokos nėra vienareikšmės. Dažnai ne šalies dydis, o kaimynų politika vaidina didesnį vaidmenį nulemiant jos likimą.

Lietuva pateko po carų jungu XVIII amžiaus pabaigoje, kai ji buvo ne šalis nykštukė prie Baltijos jūros, bet didelės, neseniai galingos Lenkijos ir Lietuvos valstybės dalis. Vidaus anarchija, bajorų trumparegiškumas ir kaimynų ryžtas pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi sudarė sąlygas padalyti valstybę.

Antrą kartą Lietuva buvo praryta per Antrąjį pasaulinį karą. Vėl ne viena, bet kartu su visa Rytų Europa. Ir nacių Vokietija, ir SSRS ketino pavergti savo kaimynus, priversti kitas šalis pripažinti jų "fait accompli".

Vakarų valstybėms dažnai priekaištaujama, kad jos pataikauja galiūnams, lengva sąžine išduoda silpnesniuosius. Mėgstamiausi pavyzdžiai - Čekoslovakijos išdavimas Miunchene 1938 metais, Jaltos ir Potsdamo susitarimai, dovanoję Maskvai Rytų Europą. Neginčytina, kad Prancūzija ir Anglija pasidavė iliuzijoms ir gėdingai nusileido Hitleriui Miunchene. Bet ne mažiau svarbu prisiminti, jog po pusmečio jos garantavo Lenkijai saugumą ir po metų paskelbė karą Vokietijai, kai ši puolė Lenkiją. Pataikavimas ilgai netruko.

Jaltoje ir Potsdame buvo nusileista Maskvai, iš dalies pritarta Kremliaus reikalavimams dėl jo rytinių sienų. Stebina Stalino atkaklumas. Net juodžiausiomis karo dienomis jis siekė išsaugoti 1939-1940 metais okupuotas teritorijas - ne tik Baltijos šalis, Moldovą ir Besarabiją, bet ir rytines Lenkijos teritorijas.

1941 metų gruodžio mėnesį Stalinas nedviprasmiškai pasakė į Maskvą atvykusiai Didžiosios Britanijos delegacijai, kad Sovietų Sąjunga atkurs savo sienas tokias, kokios jos buvo Vokietijos antpuolio išvakarėse, ir kad šiuo klausimu nedarys jokių nuolaidų. Tuo metu Vokietijos kariuomenė dar buvo netoli nuo Kremliaus vartų. Didžioji Britanija greitai susitaikė su Maskvos reikalavimais, Vašingtonas priešinosi ilgiau.

Atlanto chartijos pažadai liko neįgyvendinti, geležinė uždanga nusileido Rytų Europoje. Lenkija, dėl kurios suverenumo buvo kovojama su Vokietija, tapo Maskvos satelitu. Bet ne dėl Vakarų išdavystės ar silpnavališkumo. Buvo nusileidžiama, nes nebuvo galima nenusileisti. Tik karu būtų buvę galima priversti SSRS išvesti Raudonąją Armiją iš okupuotos teritorijos. Tačiau niekas nesvarstė naujo karo galimybės, nes: a) Raudonoji armija buvo galingiausia kariuomenė pasaulyje (nors Vakarų karo aviacija - pranašesnė), b) Vakarų šalių gyventojai nebūtų pritarę karui su buvusia sąjungininke, c) JAV tikėjosi Maskvos paramos per tebevykstantį karą su Japonija. Juolab kad Rytų Europa buvo praryta laipsniškai. Maskva galutinai įsitvirtino Čekoslovakijoje tik 1948-aisiais, tai yra praėjus trejiems metams po karo pabaigos. Tokiomis aplinkybėmis joks atsakingas valstybininkas negalėjo rizikuoti karu.

Ne visoms mažoms šalims nesiseka. Klesti Šveicarija, Liuksemburgas, Lichtenšteinas. Ir Belgija. Ne visada taip buvo. XVI amžiuje Belgija, tiksliau - tos žemės, kurios sudaro dabartinę jos teritoriją, buvo pagrindinis Ispanijos ir Olandijos karų kovos laukas. XVII-XVIII amžiuje ten grūmėsi Prancūzija su Anglijos palaikomomis koalicijomis. Pirmojoje XX amžiaus pusėje Vokietija buvo okupavusi ją dukart. Ir abu kartus elgėsi barbariškai. 1914 metų rudenį Vokietijos kariuomenė myriop nuteisė tūkstančius nekaltų gyventojų neva už terorizmą, sunaikino Liuveno universiteto biblioteką, įvedė nuožmų okupacinį režimą. Kai Prancūzija ir Vokietija atsisakė savo teritorinių ambicijų, Belgija tapo ramia, saugia valstybe.

Mažas šalis dažnai kankina menkavertiškumo kompleksas, įsitikinimas, kad galingesnės valstybės nelaiko jų visavertėmis partnerėmis, nepaiso jų nuomonės. Iš tiesų didžiosios šalys ne visada elgiasi didžiadvasiškai, moka kietai ginti savo interesus. Kita vertus, netikslu jas kaltinti nuosekliu abejingumu. Solidarumas ir atsakomybės jausmas suvaidino didesnį vaidmenį skatinant Europos Sąjungą (ES) į savo gretas priimti Rytų Europos ir Baltijos kraštus, negu savanaudiškas apskaičiavimas. Ilgainiui narystė bus abiem šalims naudinga, bet daugiau laimės naujokės, kurios ilgai bus dotuojamos ir šelpiamos.

Nerealu tikėtis, jog didžiosios šalys vertins padėtį taip pat, kaip ir mažosios. Bus arogancijos proveržių. Chrestomatiniu tapo Prancūzijos prezidento Jacques'o Chiraco pastaba, kad naujos NATO narės, paremdamos JAV karą Irake, praleido puikią progą patylėti. Panašia dvasia prabilo ir ne vienas Vokietijos politikas. Berlynas nekreipė dėmesio į Baltijos kraštų būgštavimus dėl galimų dujotiekio "NordStream" politinių ir ekologinių pasekmių.

Tačiau svarbiausiais klausimais nėra pagrindo abejoti, kad didžiosios Vakarų šalys yra patikimos partnerės. Tokiomis būti skatina ir principai, ir savanaudiški interesai. Lietuva sulauks Belgijos likimo.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"